Laris atsisėdo ant palangės ir pažvelgė pro langą. Jis laukė tėčio. Juk buvo praėję ištisi dveji metai, kai mama juos paliko. Ji susirado sau naują šeimą, – kartą liūdnai pasakė tėtis. Kodėl ji paliko sūnų? Kas žinojo. Jam tai nebuvo aišku. Tik jis ėmė ją pamiršti.
Tėvas stengėsi viską padaryti dėl sūnaus. Juk berniukui jau buvo dešimt metų. Jis suaugęs ir nėra ko nuo jo slėpti. Tiesiog nėra jokios prasmės. Jis išmoko plauti indus ir sudėti daiktus į lentynas. Jis nežaidžia su žaislais. Jis jau beveik suaugęs vyras. Berniukui tiesiog labai vieniša. Jis pasiilgsta savo šuns. Tačiau tėvas atsisakė tenkinti jo prašymą.
Na, o kas juo pasirūpins? Aš visą laiką dirbu, tu esi studentas ir dar jaunas.
Dėl to tėvas namo parsivedė ne šunį, o moterį. Jos vardas buvo Ana. Ji pradėjo gyventi kartu su jais. Berniukas stengėsi su ja visai nekalbėti. Nusprendė, kad ji nereikalinga. Tik tėvas vadino ją savo žmona ir norėjo, kad sūnus turėtų motiną.
Man jos nereikia! – Laris atsakė nedviprasmiškai. Ir grįžo į savo vietą. Taip jie ir gyveno. Berniukas matė, kaip tėvas buvo patenkintas Ana. Jie buvo mandagūs vienas kitam, juokėsi, apkabindavo. O vaikas vis dar buvo piktas.
Tėveli, aš noriu, kad ji išeitų.
Larry, bet tu negali to padaryti. Mums sunku gyventi be moters – žmonos ir motinos.
Atėjo šiltos dienos. Laris bėgiojo kieme su berniukais. Naujieji draugai jam pasakė, kad tėvas ir naujoji motina turės jį atiduoti į vaikų namus.
Laris išsigando. Galų gale, kodėl jie neturėtų jo atiduoti? Jie būtų susilaukę naujo kūdikio sau, o jis tik trukdytų. Todėl jis nusprendė iš anksto pasiruošti šiai situacijai.
Kartą jį pasiekė frazės likučiai: “Jam ten bus gerai, turėtume jį ten išsiųsti.
Tuo viskas ir baigėsi, nusprendė Laris. Visą naktį jis nemiegojo nė akies krašteliu, o ryte nusprendė atsikratyti Anos. Ji viską tik blogino. Iš pradžių jis pasidarė nemalonumų – sūdė jai arbatą, įjungė viryklę po tuščia keptuve. Jis buvo neklaužada. Ji atspėjo, kas tai darė. Taigi ji pasikvietė vaiką pasikalbėti.
Laris, mums reikia pasikalbėti. Tu esi piktas.
Aš ant nieko nesu supykęs, – bandė išsisukti iš padėties.
Laris, aš nenoriu tavęs įskaudinti ar įskaudinti, mieloji…
Aš nesu tavo mylimasis!
Mes vasarai išsinuomojome dačią. Norėjome tave nustebinti, bet, manau, atėjo laikas prisipažinti. Mano tėtis rado šunį ir šiandien mes jį pasiimsime. Tu gali važiuoti su mumis.
Ar nemeluoji? – Laris nustebo ir buvo pasirengęs ja patikėti. Tada jis ėmė ją apkabinti iš visų jėgų.
Ana beveik verkė: – Na, turėtum džiaugtis, viskas bus gerai, nereikia verkti, – ji paglostė jam galvą.
Kai jos tėvas grįžo iš darbo, jie nuėjo parsinešti šuniuko. Laris jau buvo pasikeitęs iš pykčio į gailestingumą ir nebežiūrėjo į Aną kaip į priešą. Jie susitaikė. Šuo snaudė ant berniuko rankų. Visi buvo laimingi.
