– Galiu pasilikti su jumis, bet tik vienai dienai!

Mano teta savo vaikus aplanko retai, daugiausiai kartą per metus. Ji pati yra kilusi iš kaimo, todėl miestas jai svetimas. Toli nuo rajono centro nevažiuoja, o paskui – jei bulves reikia parduoti. Senelė atvažiuoja tik vienai dienai. Ryte ji važiuoja pirmu autobusu, o paskutiniu grįžta atgal. Kelionė jai užtrunka keturias valandas.

– Mama, ką tu veiki? Pasilik bent nakvoti, – iš pradžių prašė manęs dukrytė.
– Su kuo aš paliksiu namus, dukra? – atsakė mano teta.
– Tėvas prižiūrės gyvulius, pasilik, – čirškėjo dukrytė.

Mano uošvė nepakeitė savo principų. Atvažiavo, išdalijo dovanas ir grįžo į gimtinę. Vieną dieną uošvė paklausė savo brolio žmonos, kuri gyveno kaime kartu su uošve, kodėl jos giminaitė į miestą atvyksta tik kelioms valandoms.

– Argi ji nesakė? – stebėjosi ji.
– Ji atsakė, kad jos laukia namiškiai ir kad vyras vienas nesusitvarkys.
– Žinoma, ji nebuvo pripratusi prie miesto tualetų. Štai dėl ko.

Ir iš tiesų! Vizito metu mano uošvė nė karto nenuėjo į tualetą. Kai vaikai atvyko į kaimą, jie tiesiai paklausė mamos, ar taip yra.

– Nesu įpratusi, kad vaikai eitų į tualetą namuose, todėl jie ir stato tualetus, – atsakė močiutė.
– Bet juk taip jie gyvena mieste! – pasakė mano sūnus.
– Jūs gyvenate, o aš negaliu. Mano tėvas visai neateina pas tave, nes neįpratęs toleruoti. Nesipiktink manimi, ateik pas mus. Pas mus grynas oras, o senelis anūkui pastatė žaidimų aikštelę.

Dukterėčia po šio pokalbio iškart atsikvėpė. Ji pagalvojo, kad uošvė jos nemėgsta, įsižeidė. Nuo to laiko ji su vyru pradėjo dažniau atvažiuoti į kaimą.

Ar jums nutiko tokia nenugalima jėga?

Rate article
– Galiu pasilikti su jumis, bet tik vienai dienai!