Ar apskritai matėte save veidrodyje? Niekada nepamiršiu tų žodžių.

Šaltą vakarą per aukštas sniego pusnis, būdama devintą mėnesį nėščia, ji bėgo į parduotuvę. Jos girtas vyras norėjo papildyti laipsnį ir liepė žmonai eiti pirkti alaus. Kaip ir kiekviena moteris, ji svajojo, kad jis pasikeis ir visa tai bus laikinas sunkumas. Ir jai (devynis mėnesius nėščiai!!!) nesunku ką nors padaryti dėl mylimo vyro. Taip, taip, tokios jau jos, rusų moterys, – visada nori išgelbėti vyrus, kuriems būtų geriau, jei jie supūtų vieni, nei užkrėstų kitų gyvenimus savo supuvimu. Po dvidešimt keturių valandų gimiau aš. Atrodžiau neįprastai – ant veido, prie akies ir skruosto, buvo kažkokia keista mėlynė, gydytojai sakė, kad ją stebės – kol nieko blogo nebus.

Po metų jie nusprendė daryti operaciją, nes mėlynė didėjo ir reikėjo pašalinti visus negyvus audinius. Mėlynės atsikratėme, bet randas liko didžiulis. Dešimtajame dešimtmetyje dar nebuvo technologijos, kuri leistų pašalinti randus. O svarbiausia buvo išsaugoti sveikatą, išvaizda nebuvo itin svarbi.

Pamenu, visą gyvenimą iš manęs nuolat tyčiojosi dėl to rando. Mane vadindavo įvairiais vardais, o kai kurie vaikai tiesiog šaipydavosi iš manęs. Kai grįždavau namo, mama ir senelis visada mane guosdavo, sakydami, kad esu tiesiog ypatinga ir kad neturėčiau kreipti dėmesio į kvailius. O paskui buvo paauglystė, įsimylėjau vieną berniuką – vakarais jis lydėdavo mane namo, nešdavo kuprinę.

Vieną dieną susitarėme susitikti, bet jis nepasirodė. Vėliau jis pasirodė su berniuku, kuris priekabiavo prie mano draugės. Paklausiau jo, kodėl jis nepasirodė.

-Ar tu bent matai save veidrodyje, kvaily?! Kaip aš galiu mylėti tokį žmogų kaip tu?! – Jis nusijuokė man į veidą, o aš verkdama parbėgau namo.

Namuose vis verkiau, gulėjau mamai ant kelių, o ji ir senelis mane ramino. Ryte į mūsų namus atėjo kaimynas senelis ir atnešė pinigų. Pasirodo, jis juos sudėjo mano operacijai, kad būtų pašalintas randas. Tokie geri gali būti žmonės!

Operacija buvo sėkminga. Dabar man beveik keturiasdešimt, esu vaikų psichologė. Įgyvendinau savo svajonę – gelbėti vaikus.

 

 

Rate article
Ar apskritai matėte save veidrodyje? Niekada nepamiršiu tų žodžių.
Anna atvykdavo pas ją kartą per dvi dienas. Ji palikdavo jai maisto ir vandens prie lovos ir išeidavo.