Sūnui ir anūkams dovanoju gražius daiktus, bet mano prosenelė viskuo atsikrato.

Esu pensininkė. Gyvenu viena. Gana energinga ir stipri moteris. Netgi dirbu ne visą darbo dieną. Turiu vienintelį sūnų, jis jau aštuonerius metus turi šeimą.

Jis su žmona pagimdė dvi dukras, kurios yra mano anūkės. Jie visi man yra šeima. Tačiau nesijaučiu gerai dėl savo atžalos. Dalykas tas, kad sužinojau, jog kiekvieną dovaną, kurią jai įteikiu, ji sabotuoja per interneto svetainę. Tik aš nedovanoju nieko nereikalingo. Dažniausiai perku kokybiškus daiktus. Jei ji parduotų tik savo – tai pusė bėdos, bet ji parduoda daiktus ir sūnui, anūkei.

Tikriausiai dėl to kaltas mano prosenelės godumas. Ji visada tokia buvo. Jų neapsunkino būsto klausimas – mano buvęs vyras turėjo papildomą butą, automobilį, baldus. Jis viską paliko jam. Mano sūnus dirba gerą darbą. Tik jai to neužtenka. Ji nuolat skundžiasi. Kartą bandžiau duoti pinigų anūkei, tik sūnus atsisakė juos paimti. Sakė, kad jis uždirba padorius pinigus. Kita vertus, mano prosenelė niekada neatsisako. Bet kuriuo atveju dovanos nebūtų nereikalingos.

Norėčiau pamaloninti savo anūkes. Kaip ir visos močiutės. Prašmatniomis suknelėmis ir puošniais bateliais. Retkarčiais gaunu atlyginimą, nueinu į vaikiškų prekių parduotuves, mergaitės su manimi, pasiima žaislų sau, ir aš nesikuklinu. Neseniai mano dukrytė šventė gimtadienį. Paklausiau sūnaus, ko ji norėtų. Jis įvardijo tam tikro prekės ženklo duonkepę. Viską nupirkau, įteikiau, ji apsimetė esanti laiminga. Prieš įteikdamas jai, pasigyriau kaimynui ir leidau suprasti, kad ji brangi, nes nedovanoju šiaip sau. Ji apsidžiaugė.

Jei ne šis incidentas, nieko nebūčiau išmokęs. Tačiau paaiškėjo, kad mano sesuo nusprendė parduoti mano dovanas. Mano kaimynė nusprendė internete paieškoti tokios pat krosnelės, nuėjo į svetainę, kurioje parduodami naudoti daiktai, o ten – ta pati kepyklėlė. Ir ji buvo pasirašyta mano svainės vardu. Buvau šokiruota. Pradėjome ieškoti kitų pardavimų iš tos paskyros, o ji pardavinėjo net savo anūkės drabužius. Kai kurie iš jų buvo niekada nedėvėti! Ir žaislinę įrangą padėjo. Ir net jos sūnaus marškinėlius. Ir kaina nėra maža. Kokia gėda! Aš beveik verkiau.

Paskambinau dukrytę ir pradėjau keiktis. Kaip tu galėjai taip pasielgti? Ji sutriko, bandė teisintis, o paskui pasakė: “Na, kas čia tokio? Juk tai mūsų daiktai. Galime jais disponuoti, kaip mums atrodo tinkama. Vaikai išaugo iš drabužių. Jie pavargo nuo žaislų. Mano vyras marškinių nenešioja. Jie išėjo iš mados. O aš pabandžiau gaminti maistą orkaitėje, bet kepiniai man nepatiko, todėl nusprendžiau ją parduoti!” Paskambinau sūnui; jis nežinojo apie šį žmonos verslą. Bet jis pasakė, kad nieko blogo tame nėra. Juk ji viską sprendžia pati.

Taigi nežinau, ką daryti. Suknelės net nedėvi. Jei paimčiau vyresniąją, vyresnioji galėtų ją turėti. Visada gali ją nešiotis. Juk visa tai brangu. O ši moteris išparduoda visas mano brangias dovanas. Ir pinigus susikiša į kišenę. Išleidžia juos sau. Žinoma, tai ne anūkės kaltė. Jos džiaugiasi mano pirkiniais. Taigi aš ir toliau jas lepinsiu. Jos nėra kaltos, kad turi tokią motiną. Turiu jos paprašyti, kad nedrįstų parduoti mano dovanotų daiktų.

Kaip man su ja elgtis?

 

Rate article
Sūnui ir anūkams dovanoju gražius daiktus, bet mano prosenelė viskuo atsikrato.
Man nusibodo mano uošvė – persikelkime į kitą miestą