Lina sėdėjo ant suoliuko ligoninės parke, iš akių jai riedėjo ašaros. Šiandien jai sukako septyniasdešimt, bet nė vienas iš jos vaikų jos net nepasveikino. Ją pasveikino tik jos sugyventinė, kuri net įteikė jai kuklią dovanėlę. O jos slaugytoja Katia jubiliejaus proga padovanojo jai obuolį. Apskritai pensionatas buvo geras, bet personalas buvo visiškai abejingas.
Akivaizdu, kad visi suprato, jog vaikai čia atveža senelius, kai šie tampa jiems našta. Liną Vladimirovną čia atvežė sūnus, jis sakė, kad jai reikia pailsėti ir pasveikti, bet iš tikrųjų ji tik trukdė savo dukrytę.
Ji buvo buto savininkė, bet paskui sūnus privertė ją parašyti jam dovanojimo sutartį. Prieš pasirašydamas visus dokumentus, jis įtikino ją, kad ji gyvens namuose kaip gyvenusi. Tačiau tada jie visi persikėlė pas ją ir ji pradėjo karą su savo uošve.
Dukterėčia visada rasdavo dėl ko skųstis, kad neskanūs barščiai išvirti, vonioje palikta balutė ir dar daug kitų dalykų. Pirmą kartą sūnus užstojo mamą, bet paskui nustojo ir pradėjo ant jos rėkti. Ilgainiui Lina ėmė pastebėti, kad sūnus ir marti apie kažką šneka.
O paskui kažkodėl sūnus ėmė kalbėti, kad jai būtų gerai pailsėti ir pasveikti. Žiūrėdama sūnui į akis, motina uždavė jam klausimą:
– Sūnau, ar nusprendei mane atiduoti į aludę?
Sūnus paraudo, nuleido akis ir tarė:
– Mama, kodėl tu pradedi, tai tik sanatorija, mėnesį pailsėsi, o paskui grįši namo.
Tada jis parvedė ją atgal, pasirašė kažkokius popierius, pažadėjo netrukus grįžti ir išėjo. Dabar ji čia gyvena jau dvejus metus.
Ji paskambino sūnui, atsiliepė nepatyręs vyras ir pasakė, kad sūnus pardavė jos butą. Ir dabar ji nežinojo, kur jį rasti. Iš pradžių ji daugelį naktų verkė, nes kai ją čia atvežė, puikiai žinojo, kad namo niekada negrįš. Ją labai skaudino tai, kad kažkada dėl sūnaus laimės nuskriaudė savo dukrą.
Lina buvo kilusi iš kaimo. Jie turėjo didelį namą ir laikė ūkį. Vieną dieną atėjo kaimynė ir ėmė pasakoti sutuoktiniui, kad mieste gyvenimas geresnis: jie gauna gerus atlyginimus ir būstą.
Jos vyrą iš karto patraukė mintis persikelti į miestą. Jis įkalbėjo Liną, jie pardavė viską kaime ir persikėlė į miestą. Kaimynas buvo teisus, jie iš karto gavo butą, paskui pamažu pirko baldus ir net seną Zaporožietį, su kuriuo tada vyras pateko į avariją.
Linos vyras mirė kitą dieną po avarijos nuo patirtų sužalojimų. Kai jį palaidojo, ji liko viena su dviem vaikais ant rankų. Kad užaugintų vaikus, ji vakarais šveitė grindis prieškambaryje. Lina tikėjosi, kad kai vaikai paaugs, jie jai padės, tačiau tai nepasiteisino.
Pirmiausia jos sūnus pateko į bėdą, ir jai teko skolintis nemažai pinigų, kad jis neatsidurtų kalėjime. Po kurio laiko dukra ištekėjo ir susilaukė anūko. Iš pradžių viskas buvo gerai, paskui anūkas pradėjo sirgti. Dukra metė darbą, kad galėtų rūpintis sūnumi, tačiau gydytojai vis tiek negalėjo nustatyti anūkui diagnozės.
Tada anūkui buvo diagnozuota kažkokia liga, kurią buvo galima gydyti tik viename institute. Tame institute buvo ilga laukiančiųjų eilė. Kol mano dukra gydė sūnų, ją paliko vyras. Tuomet mano dukra vienoje iš ligoninių susipažino su našliu, kurio dukrai buvo diagnozuota ta pati liga.
Jie pradėjo gyventi kartu. Po ketverių metų dukros vyrui prireikė pinigų brangiai operacijai. Lina turėjo reikiamų pinigų, juos taupė sūnaus pirmajam būsto mokesčiui.
Kai dukra paprašė motinos paskolinti pinigų, ši atsisakė, nenorėdama jų išleisti svetimam žmogui. Po to dukra įsižeidė ir pasakė, kad ji nebeturi mamos. Ji su ja nekalbėjo jau vienuolika metų.
Lina pakilo nuo suolo ir lėtai nuėjo atgal į pensioną. Staiga ji išgirdo:
– Lina išgirdo: “Mama!
Jos širdis vos neiššoko iš krūtinės. Ji apsidairė ir pamatė dukrą. Tą akimirką jai pakirto kojas ir ji vos nenugriuvo, dukra ją pakėlė.
– Aš taip ilgai tavęs ieškojau. Brolis nenorėjo pasakyti man adreso. Jis man pasakė tik po to, kai pagrasinau jam teismu už neteisėtą tavo buto pardavimą.
– Mamyte, atsiprašau, kad taip ilgai negalėjau tavęs aplankyti. Iš pradžių labai pykau ant tavęs, paskui atidėliojau, be to, man buvo labai gėda. Prieš kelias savaites sapnavau tave vaikštančią miške ir verkiančią.
Kai ryte pabudau, jaučiausi labai blogai. Papasakojau vyrui apie sapną, ir jis liepė man ateiti ir susitaikyti su tavimi. Atvykau, o ten buvo nepažįstami žmonės, jie niekada tavęs nebuvo matę. Tada man teko ilgai ieškoti savo brolio. Turime didelį namą prie jūros. Mano vyras liepė man nuvežti tave pas mus.
Lina apkabino dukrą ir verkė, bet šį kartą jos skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros.
