Dabar man penkiasdešimt septyneri metai. Daugiau nei trisdešimt metų esu teisėtai ištekėjusi už savo vyro, skalbiau jo drabužius, gaminau jam maistą ir kūriau šeimos komfortą. Su vyru auginame du vaikus, kuriuos pati auginau ir ugdžiau institucijose. Kiek save prisimenu, bėgioju kaip voverė rate. Visada dirbau kelis darbus vienu metu ir griebiausi kiekvieno darbo ne visą darbo dieną, kad mūsų vaikams nieko netrūktų ir jie būtų aprengti taip pat, kaip ir kiti vaikai.
Kol gyvenome kartu, mano vyras niekada daug nedirbo, tačiau sulaukęs pensinio amžiaus liko namuose ir nebedirbo. Toliau einu į darbą, padedu savo vaikams su anūkais ir atlieku visus namų ruošos darbus.
Ne kartą prašiau vyro kur nors įsidarbinti, kad ir apsaugininku, bet jis sako, kad mums puikiai sekasi ir be jo darbo ne visą darbo dieną. Ir jis nėra kvailas valgyti! Vos spėju gaminti maistą. Kartais grįžtu iš darbo, o jis jau būna suvalgęs viską, kas skanu, ir palikęs man sriubą.
Kartą kalbėjausi su viena pažįstama ir ji man patarė gaminti atskirai: jam – iš pigių produktų, o sau – iš kokybiškų. Grįžusi namo pasakiau vyrui, kad gydytojas liepė man laikytis dietos, todėl jis neturėtų liesti mano maisto.
Dabar paslepiu gėrybes spintelėje, o kol vyras eina į garažą, aš geriu arbatą ir saldumynus. Dešrą ir sūrį paslepiu šaldytuve nuo jo akių, o kai jis nežiūri, viską suvalgau. Mane gelbsti tai, kad turime du šaldytuvus: viename yra maisto produktai, o kitame – stiklainiai su agurkais, ir ten slepiu visas savo atsargas.
Žinote, kokie yra vyrai – jie nieko nemato. Aš sau perku kokybišką kalakutieną ir gaminu garuose troškintus kotletus, o jam – kiaulieną, kurios galiojimo laikas pasibaigęs, pridedu prieskonių, o jam tai nerūpi. Aš jam perku žemos kokybės makaronus, kurie kainuoja centus, o sau nusiperku kietųjų kviečių.
Nematau nieko blogo savo elgesyje, nemanau, kad darau ką nors blogo, nes jei jis nori tinkamai valgyti, gali eiti į darbą, o ne pliaukštelėti per šonus. Manau, kad mūsų amžiuje išsiskirti yra kvaila, nes didžioji mūsų gyvenimo dalis jau praėjo, be to, turime bendrą namą, tad kam jį pardavinėti ir dalytis pinigus dviese?
