Vestuvių išvakarėse Artemas įtarė Mariną jį apgaudinėjant. Kad ir kiek ji prisiekinėjo jam ištikimybę, jis jos neklausė. Tačiau po 20 metų jis sutiko jos sūnų. Jis buvo tiksli jo kopija…
Jie turėjo tokią meilę, apie kokią rašoma knygose. Aistringas, ypatingas, didžiulis. Daugelis žmonių pavydėjo jų santykių. Jaunieji ruošėsi vestuvėms, kurios, deja, taip ir neįvyko.
Vestuvių išvakarėse Marina pranešė mylimajam, kad yra nėščia. Tačiau vietoj džiaugsmo ji sulaukė pykčio ir susierzinimo. Artemas nusprendė, kad ji jį apgavo. Jis vis sakydavo, kad ji negalėjo taip greitai “susipykti”, nes jie nesisaugojo tik kelis mėnesius. Jis tiesiai jai į akis pasakė, kad tuo netiki. Kad ji susilaukė kūdikio.
Daugelis draugų jam sakė, kad jis yra kvailys. Visi matė, kaip stipriai Marina jį mylėjo. Tačiau jis buvo tvirtai nusiteikęs. Santykiai nutrūko, todėl vestuvėms nebuvo lemta įvykti. Jis pasiūlė jai pasidaryti abortą, bet ji nenorėjo. Marina iki paskutinės minutės laukė, kol jos mylimasis atsiprašys, bet jis taip ir nepaskambino.
Ir ji neketino skambinti. Artemas buvo įsitikinęs, kad jis teisus. Jis pradėjo gyvenimą nuo naujo lapo. Marina turėjo viena susidoroti su pasekmėmis. Net kai jų keliai kur nors susikirsdavo, jaunuolis apsimesdavo, kad jos nepažįsta. Jis matydavo ją žaidimų aikštelėje, bet visada nusigręždavo, nenorėdamas prisiminti praeities.
Jis nežinojo, kaip Marina įsikūrė. Jai buvo sunku gyventi. Ji buvo vieniša motina, bet tai netrukdė jai būti laimingai. Taip, jai teko atsisakyti asmeninio gyvenimo, bet ji turėjo mažą angelėlį, dėl kurio buvo pasirengusi padaryti viską.
Rita darė viską, kas įmanoma, kad sūnus būtų laimingas ir jam nieko nereikėtų. Ji dirbo kelis darbus, kad užtikrintų jo ateitį. Kostia padėkojo motinai – jis buvo jos ramstis ir pagrindinis gynėjas.
Jis įgijo aukštąjį išsilavinimą, tarnavo kariuomenėje ir gavo darbą. Paaugęs jis nustojo klausinėti, kas yra jo tėvas, nes viską suprato. Žinoma, vaikystėje Marina jam pasakodavo istorijas apie tėvą, bet ar jis tikrai jomis tikėjo? Atsakymas jau buvo aiškus.
Kostia buvo savo tėvo kopija. Būdamas 20-ies jis priminė motinai Artemą, kurį ji buvo labai įsimylėjusi. Vieną dieną jų keliai susikirto: Marinos, Artemo ir Kostiko. Natūralu, kad biologinį tėvą ištiko nušvitimas, nes panašumo buvo sunku nepastebėti. Jis ilgai žiūrėjo paskui juos, bet nieko negalėjo pasakyti.
Vos po trijų dienų jis atėjo pas Mariną ir paprašė:
– Ar galite man atleisti?
– Seniai seniai… – sušnabždėjo Marina.
Ir tada atgijo pasakojimai apie tėvą – Kostia pirmą kartą pamatė savo tėvą.
