Mūsų visuomenėje yra temų, kuriomis diskutuoti nėra įprasta. Tiksliau, jei išsakysi kitokią nei visuomenėje nuomonę, būsi pasmerktas. Tai mus skiria nuo seniai išsivysčiusios, demokratinės Europos. Ten galite lengvai išsakyti savo nuomonę apie tai, kas jums rūpi arba kaip manote vienoje ar kitoje situacijoje, ir niekas jūsų nesmerks.
Taigi kokia mano pasakojimo prasmė? Esmė ta, kad mano mama jau metus gyvena senelių namuose. Na, kiek jai metų, jai beveik 70, ji vaikšto, blaivaus proto ir moka apie viską kalbėti, gana linksma moteris. Bet kelerius metus ji man vis kartojo, kad norėtų gyventi tokiame pensionate.
Aš gyvenu užsienyje, Europoje. Ir kai sužinojau apie mamos norą, iškart supratau, kad viskas dėl vienatvės. Mano mama buvo ištekėjusi tik kartą, tėvas mus paliko, jai tai buvo giliausia trauma, todėl savo likimo ji su niekuo nesiejo. Visą gyvenimą ji dirbo buhaltere ir mane mokė. O paskui išvykau į užsienį ir ten susikūriau savo gyvenimą. Ne kartą siūliau mamai persikelti gyventi pas mane, mano vyras tam neprieštaravo, o anūkai norėjo matyti močiutę.
Bet mano nepriklausoma ir savarankiška mama sakė, kad geriausia vieta jai būtų tokio tipo internatas. Juk ten gyvena tokio pat amžiaus žmonės kaip ir ji – juos sieja bendri interesai ir tikslai. Tokiuose pensionatuose jie rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, organizuoja jų laisvalaikį ir apskritai viską.
Ką įsivaizduoja eilinis mūsų šalies pilietis, kai kalbu apie tokią įstaigą? Iškart visi pagalvoja, koks aš nesąžiningas, kad įdaviau savo motiną. Juk visi iškart įsivaizduoja baisią seną įstaigą su apiplyšusiomis sienomis, drėgme ir smarve. Visi galvoja, kad ten iš senų žmonių tyčiojasi ir daro viską, kad jie greičiau iškeliautų į aną pasaulį. Tačiau tai netiesa. Net ir Rusijoje tokios mokamos įstaigos puikiai rūpinasi senais žmonėmis. Nė vienas nėra įspraustas į kambarį su dešimčia žmonių. Kiekvienas turi savo nedidelį kambarį su atskiru vonios kambariu, jam tiekiamas maistas ir stebima kiekvieno sveikata. Be to, ten gyventi nėra pigi prabanga.
Užsienyje visiems gerai. Vien todėl, kad supranta, jog pagyvenusiems žmonėms reikia ypatingų sąlygų ir jie labai bijo vienatvės. Toje pačioje įstaigoje niekas nesijaučia vienišas, jie tobulėja toje srityje, kurioje nori, ir daro tai, kas jiems patinka.
Neskatinu visų atiduoti savo tėvų į internatus. Juolab kad tai negali įvykti be asmeninio žmogaus noro. Tačiau raginu elgtis paprasčiau. Pagyvenę žmonės taip pat nori gyventi įdomiai ir visuomenėje, o ne užsidaryti savo bute ir visą dieną laukti, kol grįš giminaitis ir bent valandą su jais pasikalbės.
