Prieš kelerius metus persikėlėme į naują rajoną. Juk prieš tai sūnus lankė kaimynystėje esančią mokyklą. Tik ji tapo nepatogi, todėl nusprendėme, kad tikslingiau eiti į artimiausią. O klasės jau buvo vyresniųjų. Visi buvo suskirstyti į klases. Teko keisti kolektyvą.
Radome mokyklą už pusantro kilometro nuo namų ir, nors dirbau nuotoliniu būdu, galėjau sau leisti pasiimti vaiką iš mokyklos ir nuvežti į mokyklą. Tuo pačiu metu ir keltis anksčiau. Galų gale stimuliuoja. Galėsiu viską daryti laisvu laiku. O ši mokykla labai moderni, joje visada kažkas interaktyviai vyksta. Ir mokytojai malonūs, susipažinau su jais per susitikimus. Labiausiai susidraugavome su Samanta, kuri mus mokė rusų kalbos. Ji tuo pat metu buvo ir mano vaiko klasės auklėtoja.
Kaip paaiškėjo, ji buvo iš kaimynų namų. Kai mano sūnus perėjo į kitą mokyklą, retkarčiais susidurdavome parke, aikštėje ar parduotuvėse. Vieną dieną išėjau iš įėjimo, o ji ėjo tiesiai į mane. Buvo rytas, todėl žinojau, kad ji eina į mokyklą. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik pasiūlyti jai važiuoti į darbą.
Samanta, atsisėsk – Robertas netrukus išeis, ir mes kartu važiuosime į mokyklą.
Trumpai tariant, ji sutiko. Man irgi nebuvo sunku. Pasivažinėjome, ji padėkojo ir išėjo. Robertui buvo gėda dėl to, kad jis veža mokytoją į darbą. Ar negerai turėti ryšių tarp mokytojų.
Porą kartų taip sutapo, kad mes ją nuvežėme. Tik vėliau pastebėjau, kad tai kažkoks neįtikėtinas dėsningumas.
Dar du ar tris kartus taip sutapo, kad mes ją nuvežėme. Balandžio mėnesį dešimtą aštuonias gavau SMS žinutę:
Laba diena. Esi pakeliui į mokyklą?
Tai buvo žinutė iš mokytojos. Pasakiau, kad važiuojame. Žiūriu – ji jau tupi prie automobilio. Mano sūnus nebuvo pasiruošęs tokiam įvykių posūkiui. Tiesą sakant, net man buvo gėda. Išėjome iš namų ir nuėjome į automobilių stovėjimo aikštelę.
Labai džiaugiuosi, kad šiandien galėjau važiuoti kartu su jumis. Pasiėmiau ištisus tris pakuotes sąsiuvinių, jie labai sunkūs, sunku nešti rankose.
Na, ką aš galiu padaryti? Negalėjau atsisakyti. Supratau, kad taip toliau tęstis negali. Turėjau priimti sprendimą. Juk mokytojas buvo įžūlus. Nusprendžiau užmesti dar vieną meškerę:
Samanta, kodėl mums nesusitikus tuo pačiu metu ir niekas nieko nelaukia. Ir mes tave nuvešime.
Tikėjausi, kad ji atsisakys iš mandagumo. Situacija kebli.
Oi, kaip nuostabu! Vadinasi, tai reiškia, kad kasdien gausiu dvidešimčia minučių daugiau miego! Susitarimas. Kiekvieną dieną aštuntą valandą būsiu pas tave!
Koks sandėris… Sūnus piktai pažvelgė į mane ir aš supratau, kad jis nėra laimingas. Taigi dabar galvoju, kaip ištaisyti situaciją. Greičiau grįžčiau į darbą biure. Nes neturiu kitos rimtos priežasties atsisakyti mokytojos…
