Išsiskyrėme prieš trejus metus, išsiskyrėme taikiai, be didelių pretenzijų vienas kitam, kaip rašėme pareiškime – “nesutarėme dėl charakterio. Mūsų dukra iš pradžių skyrybų net nepajuto, manė, kad tai tik susipykimas, tėtis laikinai išvažiavo, savaitgaliais jie puikiai leisdavo laiką linksmindamiesi ir bendraudami, grįžę vakare kartu vakarieniaudavome, paskui Robertas išeidavo, o Alina ilgai su juo atsisveikindavo ir stovėdavo prie lango, prižiūrėdama tėtį…
Prieš savaitę mano dukrai sukako šešeri. Pastaruosius metus ji ir Robertas bendravo ne taip dažnai. Buvo dvi priežastys. Robertas sutiko moterį ir nebegalėjo kiekvieną savaitgalį praleisti su mano dukra, o aš turėjau vyrą. Su Alanu susipažinome per išvyką į gamtos rezervatą. Alina ir aš atsilikome nuo grupės, Alanas taip pat žvalgėsi aplinkui ir nepastebėjo, kad atitrūko nuo “kolektyvo”. Paskui pasivijome gidą, pasikalbėjome, apsikeitėme telefono numeriais ir išvažiavome.
Lyginant su Robertu, Alanas buvo labai nekalbus, bet kažkoks patikimas. Jis nepraleisdavo pro ausis nė vieno žodžio. Per tą laiką, kol buvome pažįstami, jis niekada nieko nepamiršo, niekada nevėlavo, nieko nepraleido pro pirštus. Jei Alanas ką nors pažadėdavo, nebuvo abejonių, kad jis tai įvykdys. Su Robertu dėl viso to turėjome didelių problemų ir nesutarimų, tikriausiai dėl jo neįsipareigojimo išsiskyrėme…
Tiek Robertas, tiek Alanas turėjo atvykti į mano dukters vakarėlį. Nerimavau dėl to, kaip jie sugyvens ir kaip elgsis kompanijoje. Mano dukra, žinoma, laukė tėvo, nors jos ir Alano santykiai buvo draugiški, juos ribojo tik Roberto santūrumas.
Visi svečiai susirinko laiku, tik mano buvusioji vėlavo. Alina paprašė jo palaukti mano tėvo, man teko pasiduoti progos didvyriui ir užpildyti pauzę prisiminimais bei apsikeitimu naujienomis.
Ir štai pagaliau tėtis atvyko! Su dideliu gražiu paketu su dovana ir didžiule puokšte man. Šiek tiek sutrikau dėl tokio dėmesio demonstravimo. Alanas korektiškai prisistatė, o Robertas, tarsi nebūtų praėję treji metai nuo mūsų išsiskyrimo, ėmėsi namų šeimininko vaidmens. Jis sodino svečius, vadovavo pilstymui, žodžiu, elgėsi kaip senais gerais laikais.
Alina nesitraukė nuo tėvo šono, o Alanas, matydamas visą šį vaizdą, akivaizdžiai nesijautė ramiai, nors aš, priešingai nei Robertas, stengiausi skirti jam pakankamai dėmesio svečių akivaizdoje.
Vis dėlto po pirmojo stalo Alanas susiraukė, užsiminė apie skubų darbą, kurį buvo pasiėmęs namo, atsiprašė kompanijos, išgėrė “ant arklio” ir atsisveikino.
Jam išvykus, Robertas ėmė elgtis dar laisviau. Kai jie nuėjo į virtuvę pasiimti torto, paprašiau jo laikyti liežuvį už dantų ir nusiraminti, į ką buvęs vyras staiga pareiškė
– Tu jo nemyli, o mes buvome geri, pabandykime pradėti viską iš naujo?
Buvau šiek tiek sutrikusi, bet paskui nusivyliau Robertu:
– Ne, mieloji, aš nenoriu. Mums su tavimi nepasiseks. Viskas, kas mus sieja, yra Alina, todėl sustokime ties tuo. Džiaugiuosi, kad bendrauji, kad ji tavęs laukia, bet aš tavęs nelaukiu, ypač po to, kai pradėjai susitikinėti su kita moterimi.
– Ji kitokia, kūnui, o ne sielai, nesiruošiu su ja gyventi savo gyvenimo…
– Juolab kad tada ieškok žmogaus, su kuriuo norėtum ilgalaikių santykių, o ne “iškrovos”.
Po saldaus stalo svečiai ėmė skirstytis. Robertas išėjo paskutinis, padėjo man virtuvėje išplauti indus, paguldė dukrą į lovą ir neprarado vilties, kad paprašysiu jo likti nakvoti. Supratęs, kad pasiūlymo nesulauks, jis nesugadino vakaro, padėkojo man už pokalbį, pabučiavo į skruostą ir atsisveikino…
Paskambinau Alanui ir paklausiau, ar rytoj galėtume kartu nueiti į šašlykinę? Alanas apsidžiaugė kaip vaikas, pasakė, kad viską atidės, o mane ir Aliną pasiims devintą ryto.
Lygiai devintą valandą suskambo skambutis, tada Alina sušuko: Alina ištarė: “Jū! Gimtadienis tęsiasi!” Mes visi trys puikiai praleidome dieną lauke. Kai grįžome namo, paklausiau dukros:
– Alina, ar neprieštarausi, jei Alanas atvažiuos gyventi pas mus?
Mergaitė rimtai pažvelgė į mane ir atsakė:
– Tu visada jo lauki, o taip matysi jį kiekvieną dieną…
