Tu šunsnukis! – Vadinasi, kol aš prižiūrėjau vaikus, tu turėjai romaną?
-Nustok rėkti! Aš neturėjau romano. Aš padariau klaidą. Ir tas susitikimas buvo vienintelis. Bet jei niekas nepasikeis, gal ir aš tai padarysiu. Ką aš turėčiau daryti? Jaučiu, kad tavęs nebedominu. Ar aš tau pasibjaurėjau? Tu manęs nebemyli? Aš tave paleisiu. Eik ir surask savo laimę…
-Aš nenoriu tavęs matyti. Kol aš gimdžiau ir rūpinausi kūdikiu, tu buvai išėjęs!
– Išklausyk mane. Aš myliu tave ir mūsų vaiką. Nenoriu prarasti mūsų šeimos. Bet nebegaliu gyventi taip, kaip gyvenome pastaruosius dvejus metus!
-Labiau, jei tu išeisi.
-Gerai. Aš eisiu. Aš tikrai stengiausi. Trejus metus stengiausi tave suprasti. Man tavęs buvo gaila. Bet aš irgi esu žmogus. Ir aš turiu teisę į meilę ir laimę. Iki pasimatymo.
-Dulkinkis!
Pasigirdo beldimas į lauko duris. Ir tyla…
Tylą nutraukė mobiliojo telefono skambutis. Telefonas. Skambina mano vyras. Ar ką nors pamiršai? Neatsakysiu, nenoriu jo girdėti…
Telefonas suskambo dar kelis kartus. Moteris įsiklausė ir staiga prisiminė – tai buvo jų daina. Pagal šią dainą jie šoko pirmąjį šokį… Ir tada atrodė, kad jie tikrai bus kartu amžinai – amžinai tik dviese.
Miestelis, kuriame gyveno mano močiutė. Mažas, provincijos, visas žalias. Moteris ten atvažiuodavo kiekvieną vasarą.
Miestelyje buvo senas parkas, apaugęs varnalėšomis.
Sūpynės buvo mėgstamiausia pramoga.
Kartą prie sūpynių atėjo mergaitė su draugėmis. Ji avėjo naujus sandalus ir trynė kojas. Todėl ji gerokai atsiliko. Kai ji pasiekė atrakcioną, tik vienos sūpynės liko nejudrios. Ant vieno krašto stovėjo nepažįstamas vaikinas.
Ji nusiavė batus ir įžengė į sūpynes. Nuo dienos saulės jau atvėsusios lentos maloniai vėsino jos pėdas.
-Na, gal eisime?
Jis ėmė suptis ant sūpynių.
-Aš tik šiandien atvažiavau. Čia gyvena mano dėdė ir teta.
Mergaitė nežinojo, kas jai nutiko. Visiškai nepažįstamas berniukas, kurio veido ji beveik nematė, pasakė jai tokius gerus žodžius, kad jos širdis ėmė plakti greičiau.
Paskui jis surado plantaną, nuplovė jį fontane ir padavė jai. Ji kažkaip uždėjo jį ant išbertų vietų, ir jie išėjo namo. Na, o kadangi ji ėjo lėtai, jie atsiliko ir ėjo gerokai atsilikę nuo kompanijos. Tai jiems visai netrukdė.
Moteris gurkštelėjo vandens iš savo puodelio. Kiek laiko praėjo! Jos močiutės jau daug metų nebuvo. Jie nugriovė senas valtis. Parke – vien betonas ir modernūs atrakcionai. O jų meilė, prasidėjusi ten, tęsėsi regioniniame centre, kur berniukas atėjo stoti į institutą.
– Aš čia, išeik!
Ji pažvelgė pro langą. Jis stovėjo vasaros lietuje ir mojavo jai. Kitoje rankoje laikė paketą. Įdomu, kas jame?
-O, vyšnios!
-Taip, tavo mėgstamiausios.
-Pažiūrėk, kokios jos šviežios! -Valgyk!
-Kaip aš valgysiu lauke? Išspjauti kauliukus, ar kaip?
-Mes pasislėpsime už tų krūmų, ir kol tu nevalgysi, mes neišeisime…
Jie sėdėjo ant suoliuko, valgė vyšnias ir bučiavosi. Ji dar ir dabar jautė jo vyšnių skonį lūpose.
Moteris net krūptelėjo iš kartumo. Kaip atsitiko, kad ji pamiršo?
Vietoj to ji prisiminė, kaip įsižeidė dėl vyro, kai jis negalėjo eiti į jos draugės vestuves.
-Taip, visi bus su poromis, o aš viena!
Tuomet ji susiraukė. Ji užtrenkė duris. Vietoj dviejų dienų ji pas draugę išbuvo beveik savaitę. Ji nekėlė telefono ragelio, kai paskambino jos vyras. O jis puikiai apsigynė ir gavo pasiūlymą iš prestižinės įmonės. Vadinasi, jis padarė viską, kad užtikrintų savo šeimai saugią ateitį.
-Pagaminau tau varškės. Su braškėmis, kaip tu mėgsti.
-Vėl varškė? Nenoriu. Nenoriu!
-Turite daug valgyti, kad kūdikis būtų stiprus. Ir reikia, kad tavo dantys būtų tokie pat gražūs, kokie yra. Nagi, šaukštelį mamai, šaukštelį tėčiui, šaukštelį man.
Prisiminusi šį epizodą, moteris nusišypsojo. Ji nemėgo sūrio, o jos vyras kažkur buvo skaitęs, kad nėščiosios turėtų kuo daugiau jo valgyti. Taigi jis davė jai įvairiausių sūrio produktų.
Nėštumas buvo sunkus. O paskutinius 2 mėnesius ji praleido konservuodama. Jos vyras ateidavo vakare, kai baigdavosi susitikimas. Jie beveik nesikalbėdavo. Jiems to ir nereikėjo.
Kaip ji galėjo visa tai pamiršti?
Ilgai laukta dukra gimė silpna. Ji visada buvo kaprizinga. Gydytojai sakė, kad nieko blogo nėra.
Tačiau moteris pasirodė esanti “išprotėjusi” motina. Ji puolė prie kūdikio vos sušvokštus. Jai paprasčiausiai neužteko laiko ir jėgų vyrui. Jis suaugęs, gali savimi pasirūpinti.
-Susikurkime sau šventę šiandien? Nuvešime sūnų pas mano mamą.
Moterį tiesiog išpylė šaltas prakaitas: kokia idėja! Štai tada ji tiesiog nusisuko nuo savo vyro.
Po šio pokalbio vyras pasitraukė. Vakare grįžo namo, pavalgė vakarienę, klausėsi pasakojimų apie tai, ką valgė dukra ir kaip ji ėjo į tualetą. Žaidė su kūdikiu.
Kaip ji galėjo taip apleisti savo vyrą? Ir ji taip pat jo pasiilgo.
Taigi tai, kad jis pasidavė kolegės flirtui, yra didelė jos kaltės dalis.
-Sveiki? – Suskambėjo telefonas.
-Norėjau pasakyti. Atsiprašau, a? Greitai grįžk namo, aš tave labai myliu. Aš tavęs laukiu.
-Aš neišvažiavau. Sėdžiu ant mūsų suoliuko, ant kurio valgėme vyšnias.
Ji paspaudė mygtuką “atjungti”. Jos vyras netrukus atvyks. Jie susės ir pasikalbės.
