Su būsimuoju vyru susitikinėjome mažiau nei metus. Kai susipažinome su jo motina, net neįsivaizdavau, kad požiūris į mane ir mūsų dukrą, kuri gimė laiku po mūsų santuokos, bus toks įtarus ir neigiamas. Bėda buvo ta, kad mūsų mergaitė gimė klasikine blondine, rugiagėlių spalvos akimis, o mano vyras atrodė kažkuo panašus į čigoną, kaip ir jo jaunesnysis brolis.
Mums būnant gimdykloje paskambino mano uošvė, pasveikino mane ir norėjo pagaliau susipažinti su savo anūke. Taigi tas susitikimas įvyko. Mano uošvės veidas tapo atsainus, ir ji paprašė manęs tiesiai gimdymo namų fojė:
– Ką, tau pakeitė kūdikį?
Visi, kurie mus sutiko, tiesiog apstulbo, o mano uošvė žvelgė į mane, laukdama atsakymo. Tada sumišusi sumurmėjau, kad jie negalėjo jo sukeisti, nes visą laiką buvau su kūdikiu.
Antrasis mano uošvės komentaras buvo užrašytas ant kaktos, bet ji jo nepasakė. Tačiau namie, kai su vyru grūmojomės su kūdikiu, ji pasakė:
– Tai ne tavo dukra, ar tu visiškai akla?
Mano vyras iš nuostabos sustingo, o uošvė vis kalė vinis į galvą:
– Ji nieko iš tavęs neturi, ir į mamą nepanaši, pagalvok savo galva, kodėl taip galėjo atsitikti? Juk tai padarė kitas tėtis!
Tada mano vyras užstojo mane, tiesiog išvedė mano uošvę iš buto. Buvau įžeista iki ašarų, tiek daug laukėme šios dienos, nėštumas nebuvo labai lengvas, bet dukrytė gimė sveika, aktyvi, ir man palengvėjo, kai parodė rausvą, garsiai verkiančią mergaitę, gydytojas tada pajuokavo:
– Kokią dainininkę pagimdėte, plaučiai tiesiog puikūs!
Nusišypsojau, o dukrą paguldė šalia manęs, ir mus ant neštuvų nuvežė į palatą. Visas dienas iki išrašymo įsivaizdavau šeimos šventę, planavau, kaip švęsime kartu, ir staiga kilo skandalas.
Išvykus uošvei, vyras bandė mane nuraminti, net susėdome prie stalo, bet nuotaika buvo visiškai sugadinta. Atrodė, kad mano uošvė buvo pakeista, net ir po to, kai sūnus jos nepalaikė, ji nepasidavė, o pradėjo ilgalaikę mūsų šeimos apgultį. Skambučiai mano vyrui tapo reguliarūs, o retus jos apsilankymus mūsų namuose visada lydėdavo piktos pastabos man ir mūsų džiaugsmui. Močiutė niekada neimdavo ant rankų anūkės, stengdavosi likti viena su sūnumi ir išmušdavo jį iš vėžių savo reikalavimais atlikti tėvystės testą ir ,,akių kontaktą”. Mano uošvė nesivaržydavo ką nors pasakyti, o aš viską girdėjau iš kito kambario. Mano vyras įtikinėjo mamą, kad viskas gerai, kad ta mergaitė yra jo dukra, sakydamas, kad tiki manimi, bet mano uošvė tik juokėsi iš jo žodžių:
– Ką gi, patikrinkime ją!
Per vieną iš tokių paskaitų negalėjau ištverti. Atėjo į virtuvę, įsikišo į pokalbį:
– Tėtė: – Kiek tu gali klausytis šitų nesąmonių, tikrai patikrinkime, užsakykime gražų rėmelį, tavo mama pasikabins virš lovos ir grožėsis išvada, kad tėtis – tu!
Mano uošvė piktai blizgėjo akimis ir nerado, ką atsakyti. Aš tarsi palaikiau ją, bet mano intonacijose buvo tiek daug sarkazmo, kad jų tikroji prasmė buvo visiškai aiški.
Nepaisant to, mes atlikome testą. Mano vyras net nenorėjo jo skaityti, nes puikiai žinojo, kas ten parašyta, o mano uošvė, susipažinusi su turiniu, grąžino lapą man. Negalėjau nesusilaikyti, bet paėmiau į rankas:
– Ką norite užsisakyti, šviesų ar tamsų rėmelį?
Mano uošvė supyko:
– Ji iš manęs juokauja! Tikriausiai koks nors pažįstamas atliko testą arba sumokėjo už popieriaus lapą! Vonas, mano jaunesnysis brolis, susilaukė tokio pat kūdikio kaip jo tėvas – apšepęs, o akys tokios pat, buvo akivaizdu, kad jis mūsų!
Žodžiu, testas, kurio taip troško mano uošvė, nieko nepakeitė. Mūsų konfrontacija tęsėsi. Nepastebimai prabėgo penkeri metai, vykstant vidiniams šeimos ginčams. Aš vėl pastojau, trimis mėnesiais vėliau nei brolio žmona, ir jie nusprendė susilaukti ir antrojo vaiko. Su jų šeima palaikėme puikius santykius, jie tik numodavo ranka, kai mano uošvė vėl imdavo reikšti įtarimus dėl mano dukters tėvo.
Antrasis jų vaikas buvo mergaitė. Visi susipažinome su kūdikiu ir jo mama iš ligoninės, o kai pakėliau voko kampą ir pamačiau kūdikį, nusijuokiau. Ten buvo maža mūsų dukros kopija! Visi suglumę žiūrėjo į mane, o aš, vis dar juokdamasis, pasakiau:
– Na, prisipažink, o tu nuo mano meilužio apvaisinta dukra?
Visi suprato, apie ką kalbame, reagavo skirtingai, bet pritarė pokštui. Tik mano uošvės veidas nusidažė burokine spalva. Nebuvo ko slėpti, ir ji nieko nesakė. Tai buvo lūžis mūsų santykiuose. Iš pradžių uošvė tiesiog nustojo išsišokinėti, o kai pirmą kartą pamačiau ją žaidžiančią lėlėmis su dukra, supratau, kad ledai pralaužti.
Dabar dukra yra mano seniausia mėgstamiausia anūkė, “mūsų mergaitė”, “mano uoga” ir t. t. Mano uošvė užverčia ją dovanomis, lepina ją ir bando atsigriebti už tuos metus, kai į mane ir vaiką žiūrėjo kaip į priešą. Nesu pikta ant savo uošvės, bet, kaip ir tame anekdote, likučiai lieka. Tikėkimės, kad laikui bėgant jis išnyks.
