Po tėvų skyrybų jie atsikratė dukters

Prašiau atleidimo, bet mama buvo griežta ir greitai išmetė mano daiktus į kuprinę, tada davė man pinigų ir išvarė iš namų. Turėjau paprastą šeimą, kaip ir kiekvienas vaikas, kurią sudarė mama, tėvas ir dukra, mano uošvė Varija. Mano tėvai gyveno labai gerai, bet paskui atsitiko taip, kad mama visiškai nustojo savimi rūpintis, o tėvas susirado kitą.

Tėvo mylimoji buvo daug jaunesnė už jį, ji pastojo nuo mano tėvo, ir mano motina negalėjo atleisti tėvui už šią išdavystę, po kurios jis išėjo pas savo mylimąją. Kiekvienas iš mano tėvų ėmė tvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tačiau tame gyvenime man vietos nebuvo.

Tuo metu, kai baigiau dešimtą klasę, mama parsivedė namo gerokai už save jaunesnį vyrą, o aš protestuodama įsitraukiau į blogą kompaniją: Pradėjau gerti, labai trumpai nusikirpau plaukus ir nusidažiau juos rožine spalva. Motina į visas mano išdaigas nekreipė dėmesio, nes visiškai manimi nesidomėjo, todėl ir toliau buvau keistuolė. Baigus vienuoliktą klasę, per dar vieną kivirčą motina mane išmetė į gatvę.

Tuomet ji man pasakė: Aš, kaip ir tavo tėvas, svajoju apie asmeninę laimę, todėl susikrauk daiktus ir persikelk gyventi pas tėtį!” Mama pasakė: “Gerai mane išklausyk: tu tapai suaugusia mergaite, o aš, kaip ir tavo tėvas, svajoju apie asmeninę laimę.

Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik prašyti jos atleidimo, bet ji nekreipė dėmesio į mano maldavimus ir toliau krovė mano daiktus į kuprinę, o paskui išvarė mane į gatvę. Kai atėjau pas tėvą, jis taip pat parodė man į slenkstį su žodžiais: “Supranti, šis butas priklauso mano sutuoktinei ir ji nenorės, kad tu gyventum pas mus. Turi grįžti pas motiną ir su ja susitaikyti.” Po šių žodžių jis užtrenkė man duris.

Nežinojau, ką daryti, todėl nusipirkau bilietą ir išvažiavau. Nuo tos dienos praėjo daug laiko. Atvykau į nedidelį šiaurės miestelį, ten įstojau į technikos mokyklą, o ją baigęs pradėjau dirbti virėju.

Po kurio laiko sutikau vaikiną, įsimylėjau ir ištekėjau už jo, o vėliau su vyru nusipirkome nuosavą būstą. Mano vyras visada prašydavo manęs atleisti tėvams, nes jis pats augo vaikų namuose ir niekada nepažinojo motinos meilės, todėl puikiai suprato, kas yra našlaitis.

Tačiau aš vis atidėliojau susitaikymą su tėvais. Tai tęsėsi tol, kol jis man pasakė: “Tu esi laimingas žmogus, nes turi ir motiną, ir tėvą, bet dėl savo išdidumo pasirinkai našlaičio kelią. Tačiau taip elgtis negali, nes visi esame žmonės ir niekas nėra apsaugotas nuo klaidų, todėl turi eiti pas tėvus ir matuotis su jais.

Mes su vyru nuvykome į mano gimtąjį miestą. Kai paskambinome į buto, kuriame gyvenau, duris, jas atidarė mano garbaus amžiaus tėvai. Mama, pamačiusi mane, atsiklaupė priešais mane ir ėmė maldauti atleidimo bei bučiuoti man kojas. Tą akimirką supratau, kad jau seniai atleidau savo tėvams, tik nenorėjau sau to pripažinti.

Kartu su vyru nuėjome į mano tėvų namus, aš jį supažindinau su savo tėvu ir motina, o tada pasakiau, kad jie laukiasi anūko. Tėvai man prisipažino, kad jie susipyko pradėję manęs kartu ieškoti. Mano dingimas juos vėl suartino ir jie vėl buvo šeima.

Antroji mano tėvo sutuoktinė, matydama, kad jis ilgisi pirmosios sutuoktinės, jį paleido ir po kurio laiko ištekėjo už vyro, su kuriuo apgaudinėjo mano tėvą. Mano tėvas manė, kad mergina nešioja jo vaiką, todėl ir paliko mūsų šeimą, tačiau paaiškėjo, kad moteris pati nežinojo, nuo ko nešioja vaiką.

Po skyrybų ponia atliko tėvystės testą ir sužinojo, kad mano tėvas neturi nieko bendra su jos vaiku. Dabar mano tėvai yra visiškai laimingi, aš taip pat. Viskas įvyko būtent taip, kaip svajojau būdamas paauglys: mano tėvas ir mama vėl pradėjo gyventi po vienu stogu. 

 

Rate article