Tą dieną mano sutuoktinis buvo skubiai iškviestas į darbą, todėl man teko vienai su vaikais eiti į jo mamos jubiliejų. Iki mano uošvės namų turėjome važiuoti autobusu. Prieš išeidama iš namų paskambinau sutuoktinio tėvui ir paprašiau, kad 3 val. autobusų stotelėje mūsų lauktų automobilis ir nuvežtų į jos namus.
Kai autobusas atvažiavo į stotelę ir mes išlipome, mūsų niekas nelaukė. Pliaupė smulkus, šaltas lietus, o aš ant rankų turėjau du sūnus ir krepšį su daiktais, be to, sunkią dovaną… Išsitraukiau telefoną ir ėmiau skambinti uošvei, bet ji nekėlė ragelio… Paskambinau vyrui, bet jis buvo užsiėmęs, todėl negalėjo atsiliepti.
Situacija buvo nemaloni, nes mano sūnūs jau buvo pavargę ir pamažu pradėjo verkšlenti: jie norėjo kuo greičiau valgyti, gerti ir pamatyti močiutę. Jie žiūrėjo į mane nepatenkintomis akimis. Iki mano uošvės namų buvo likę dar šeši kilometrai. Kaimo stotelėje buvau viena, o priešais mane – tik duobėtas kelias. Labiausiai mane trikdė tai, kad lietus smarkiai lijo ir, atrodė, neketino liautis. Negaliu tuo patikėti!
Stovėjau stotelėje jau pusvalandį ir nepraradau vilties, kad atvažiuos automobilis ir nuveš mus į šiltus namus, kur galėsime pailsėti ir pavalgyti. Po valandos supratau, kad šioms svajonėms nelemta išsipildyti, todėl išsikviečiau taksi.
Kadangi mano uošvė gyveno viduryje niekur, tiksliau, atokiame kaime, taksi turėjau išsikviesti iš artimiausio kaimo. Kadangi iki stotelės, kurioje buvau įstrigusi su vaikais, reikėjo nuvažiuoti penkiasdešimt mylių, vairuotojui turėjau nulupti didelę pinigų sumą.
Mums važiuojant iki mano uošvės namų, man šovė į galvą mintis: “Ar man važiuoti tiesiai namo? O gal turėčiau įeiti ir pažvelgti sutuoktinio tėvui į akis?” Nusprendžiau pasirinkti pastarąjį variantą?
Įėjau į namus su vaikais.
– O, ar tai tu? – pasakė mano uošvė, pamačiusi mane su vaikais ant savo namų slenksčio. – Kaip tu čia atėjai?
– Taksi, mano brangioji! Taksi automobiliu! – piktai pasakiau.
– Kodėl taksi? – nustebo mano vyro motina. Tą akimirką jos veide pastebėjau gudrią šypseną, kurią ji tuoj pat pasistengė paslėpti.
Pro langą pamačiau eilę automobilių, stovinčių svečiuose, ir man pasidarė taip nemalonu ir įžeidu, kad vos susilaikiau neišsakiusi motinai-vyrui visko, ką apie ją galvoju. Vietoj to paklausiau savo motinos-žmonos:
– Aš tau skambinau, bet tu atsiliepei į skambutį. Kodėl?
– Pamiršau telefoną namuose, – pasakė man uošvė.
– Bet aš tave perspėjau, kai išėjome iš namų. Tu man pažadėjai, kad autobusų stotelėje mūsų lauks automobilis.
– Pastaruoju metu atmintis man taip sutrinka, kad negaliu išsigelbėti.
Sutuoktinio motina apsisuko ir nuėjo į svečius, net nepažvelgusi į anūkus. Bet kai į namus įėjo mano svainė su vaikais, ir močiutė nuskubėjo jų pasitikti, o mes su sūnumis stovėjome ir nežinojome, kur dėtis.
Pradėjau suprasti, kad nei aš, nei mano vaikai jai nieko nereiškėme. Kurį laiką sėdėjome, niekas net arbatos mums nepasiūlė, o paskui iškviečiau taksi. Pasiėmiau vaikus ir išvažiavome namo, ant slenksčio palikę dovaną mylimai močiutei. Su giminaičiais neatsisveikinome, nes niekas su mumis net neatsisveikino.
Kai jau buvome bute, paskambino mano uošvė, bet aš neatsiliepiau į jos skambutį.
