Negalėjau atsispirti paklausti savo sūnaus, ar jis tuokiasi.

Su vyru buvome labai laimingi kartu, daug keliavome, o laisvą laiką tarp atostogų skirdavome teatrams, muziejams ir parodoms. Praėjus septyneriems metams po vedybų nusprendėme pagausinti šeimą, ir po devynių mėnesių vyras pasitiko mane iš gimdymo namų, rankose atsargiai laikydamas voką su mėlynu lankeliu.

Mūsų sūnus augo meilėje ir globoje, tik aš nuolat nerimavau dėl jo ateities, dėl jo suaugusiųjų gyvenimo. Dažnai pagalvodavau, kad anksčiau ar vėliau jis ras žmogų, kuris jam bus svarbesnis už mane. Vyras mane ramino, sakydamas, kad viskam savas laikas, kad tai visiškai normalu, kad mano sūnus turės mylimą moterį, kad ji jam duos vaikų, o mums – anūkų. Kažkodėl tuo metu neįsivaizdavau savęs kaip laimingos močiutės, esančios mylinčia ir rūpestinga motina.

Mano sūnus sėkmingai baigė koledžą, įsidarbino prestižinėje įmonėje, sėkmingai darė karjerą, turėjo trumpalaikių romanų su moterimis, bet tuoktis neskubėjo. Mūsų erdviame bute galėjome tilpti visi trys, vienas kitam nepadarydami gėdos, mano vyras visada buvo pavalgęs, tvarkingai apsirengęs, rodė man pakankamai dėmesio, žodžiu, mums niekas, išskyrus mus pačius, nebuvo reikalingas. Tikriausiai tai buvo klaida, kurią padarėme su vyru, gyvendami kartu su dabar jau suaugusiu sūnumi. Buvo galimybių nupirkti jam butą, bet kai vyras apie tai užsiminė, sūnus kategoriškai atsisakė: “Man nereikia buto! Su kuo aš ten gyvensiu?” Pasijuokėme iš jo humoro, ir tuo nekilnojamojo turto perkraustymas baigėsi.

Kai sūnui buvo 32 metai, mano vyras staiga mirė nuo širdies smūgio. Mes su sūnumi labai sunkiai išgyvenome šią netektį, jei ne jo palaikymas, nežinau, ar mano širdis būtų atsistojusi, ar ne.

Pamažu viskas grįžo į santykinai normalias vėžes. Sūnus vis dar gyveno su manimi, apie buto keitimą nenorėjo net girdėti. Dabar visas mano rūpestis buvo sutelktas į sūnų, rūpinausi juo taip, kaip vaikystėje, jis kartais net nusijuokdavo, kai tikrindavau, ar jam šilta.

Sūnaus gimtadienį, jo 37-ąjį gimtadienį, šventėme dviese. Jis nenorėjo nieko kviesti, nuėjome su juo į restoraną, įsitaisėme prie jaukaus staliuko kampe, vakaras praėjo skambant maloniai gyvai muzikai. Gėrimas šampanu nuteikia atviravimams, ir aš, nesusilaikydamas, paklausiau sūnaus, ar jis ketina vesti? Sūnus nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, kad ne!
– Kodėl ne, sūnau?
– Ar tu nori, kad aš susituokčiau? Kodėl? Man taip jauku ir gera su tavimi…
– Žinoma, kad noriu, sūnau, ir dar noriu pasimatyti su anūku, skaityti jam pasakas prieš miegą, rasti bendrą kalbą su tavo žmona…
– Na, pastarasis – nežinau, kaip jūs sugyventumėte, o dėl pasivaikščiojimų, ar nori, kad padovanočiau tau šuniuką, galėsi su juo vaikščioti, kiek tik norėsi!

Sūnaus atsakymas mane tiesiog pribloškė. Jis ant vienos svarstyklių lėkštės pastatė vaiką ir šunį! Matydamas, kokį įspūdį man padarė jo atsakymas, sūnus nugludino kraštus:
– Su šuniuku, žinoma, juokas juokais, atsiprašau, bet nemanau, kad artimiausiu metu tapsi močiute.

Po šio gimtadienio mano mintys tapo visiškai priešingos toms, kurios mane užvaldė, kai sūnus buvo kūdikis. Galvojau apie tai, kad per daug prisirišau prie sūnaus, o dabar jis neįsivaizduoja gyvenimo su kita moterimi, nenori kurti šeimos ir turėti vaikų.

Galbūt atsiras moteris, kuri užims mano vietą jo gyvenime, dabar to labai norėčiau, priešingai nei mano suaugęs sūnus…
 

Rate article
Negalėjau atsispirti paklausti savo sūnaus, ar jis tuokiasi.
– Ne viskas man sekasi sklandžiai, – atsakė Helena. – “Mano patėvis nuolat mane bara.