Prieš septynerius metus ištekėjau. Vieną dieną man paskambino vyras ir sako:
– Tu pabandyk ten ką nors skanaus paruošti! Ir labai daug! Šiandien vakare ateis Džeikas!
Aš tokia nusiminusi! Bet kodėl Džeikas visą laiką turi ateiti? Neištvėriau ir pasakiau vyrui:
– Jis pastaruoju metu čia lankosi, ar ne? Jis vėl atvažiuoja, ar ne?
– Taip, jis turi problemų su savo nešiojamuoju kompiuteriu! Turėsime jį pažiūrėti!
Džeikas atvyko pas mus penktadienį ir išvyko vėlyvą sekmadienio vakarą. Man jau taip bloga nuo jo! Kada visa tai baigsis? Tiesiog neturiu jėgų visa tai ištverti. Džeikas nėra mano vyro sūnus. Jis jam visai niekas. Jis tik jo pirmosios žmonos vaikas iš pirmosios santuokos.
Mano vyras vedė savo buvusią žmoną, kai Džeikui buvo treji metai, ir augino jį iki 17 metų. Džeiko biologinis tėvas niekada nepasirodė jo gyvenime, todėl mano vyras pakeitė jį kaip tėvą. Nors iš tikrųjų jis nėra jo tėvas.
Man taip bjauru girdėti, kad Džeikas vadina jį savo tėvu. Gyvename bute, kurį nusipirkome už paskolą. Turime aštuonių mėnesių sūnų.
Man prireikė daug laiko, kol ištekėjau. Atrodė, tarsi mane būtų apėmęs kažkoks prakeiksmas. Tiek pati susipažinau su vyrais, tiek buvau su jais supažindinta. Tačiau į antrą pasimatymą su manimi nė vienas neatėjo. Nesupratau, kas su manimi negerai. Atrodžiau simpatiška, turinti humoro jausmą ir kalbanti. Bet tai tiesiog nesiderino.
Tačiau mes su vyru greitai radome bendrą kalbą, mums buvo taip gera kartu. Tačiau mano mama buvo visiškai prieš mano vedybas. Pirma, jis buvo vyresnis už mane, o antra, jis jau buvo vedęs.
Pirmoje santuokoje mano vyras su žmona gyveno 14 metų, o paskui jie tiesiog tapo svetimi, todėl išsiskyrė. Kai mano vyras vedė savo pirmąją žmoną, jis labai prašė jos susilaukti bendro vaiko. Tačiau buvusi žmona kategoriškai atsisakė. Po to, kai ją paliko Džeiko tėvas, ji visiškai nepasitikėjo vyrais, todėl bijojo turėti vaiką. Nors jis buvo labai atsakingas ir patikimas. Galbūt todėl jos vyras taip prisirišo prie Džeiko. Jis elgėsi su juo kaip su savo sūnumi ir net labiau nei motina dalyvavo jo auklėjime.
Aš labai myliu savo vyrą. Jis rimtas, protingas ir padorus. Jis taip gražiai mane pamalonino. Iškart po vestuvių aš pastojau. Mes labai džiaugėmės šia žinia. Mano vyras turėjo santaupų, todėl investavo tuos pinigus į gražų dviejų kambarių butą prestižiniame rajone.
Dabar jis aprūpina mane ir kūdikį, moka būsto paskolą. O aš lieku namuose su sūnumi.
Labai tikėjausi, kad vyras man labai padės su kūdikiu. Tačiau jis su vaiku praleidžia labai mažai laiko. Jis nerodo jokios iniciatyvos. Jis neatsisako man padėti, bet visko reikia prašyti. Prašau jo palaikyti sūnų, pažaisti, padėti man jį maudyti, padėti maitinti. Jis pats nieko nedaro. Mano mama sako:
– Tu turi teisę! Būdamas 46 metų, tu neturi būti tėvas, tu turi būti senelis! Ko tu iš jo nori?
Bet jis ir Džeikas yra neišskiriami. Džeikas yra studentas. Jie kartu žaidžia kompiuterinius žaidimus ir kartu eina žvejoti. Jie nuolat turi daug bendrų pokalbių temų ir nuolat susitinka. Mano vyrui su Džeiku daug smagiau nei su mūsų mažamečiu sūnumi.
Kita vertus, Džeikui yra 21 metai. Jis daug valgo. Nemanau, kad mama jį visai maitina, todėl jis tiek daug valgo mūsų namuose. Jis valgo viską! Jis su pasimėgavimu valgo net vakarykštį maistą.
Bandžiau apie tai pasikalbėti su vyru, bet jis sako:
– Ar tau gaila maisto? Nusipirk dvi vištas ir virk! Mes turime pinigų! Ką, tu nenori bulvių ir salotų? Jie daug nekainuoja! Aš uždirbu pakankamai!
Žinoma, mano vyras taip pat visą laiką padeda Džeikui su jo pinigais.
Tai mane baisiai pykdo. Suprantu, kad Džeikas gali tvarkyti savo uždirbtus pinigus. Bet vis tiek negaliu ramiai žiūrėti į tai, kad Džeikas iš esmės padeda kažkieno kito vaikui. Iš kur man semtis jėgų visa tai ir dar daugiau ištverti? Kada visa tai baigsis? Gal tada, kai Džeiko nebebus? Bet kada tai bus…
