Ir mano, ir mano vyro šeima nėra pasiturinti, juolab oligarchai, jei kas nors nuspręstų pažvelgti ta materialinės gerovės kryptimi. Vos sukrapštėme pradinį įnašą už butą, ir, užrišę paskutines skyles, mokėjome paskolą, bet gyvename nuosavame name, esame patys sau šeimininkai.
Iš pradžių uošvis ir uošvė manė, kad prašysimės gyventi pas juos, jų prabangiame keturių kambarių bute, jie net užsiminė, kad duos mums du kambarius ir nesikiš į mūsų šeimą. Aš šiek tiek abejojau, ar sutikti su tokiu pasiūlymu, o mano vyras, geriau pažinodamas savo tėvus, iš karto atsisakė. Tuo metu negalėjau suskaičiuoti įžeidimų! Jie kaltino mus viskuo, bet svarbiausia, kad vyro tėvai netikėjo, jog sugebėsime gyventi savarankiškai. Ir staiga mes tai padarėme!
Patyčių ir apmaudo srautas ėmė slūgti, o tada aš pastojau. Mano uošvė vėl pradėjo savo dainelę: “O iš ko jūs ketinate gyventi su mažu vaiku? Mes tau nepadėsime, jei gyventum su mumis, tada būtų kitaip…”.
Motyvas suprantamas, jį girdėjome ne kartą, todėl visi šie uošvės triukai ir užuominos praėjo pro ausis.
Aš pagimdžiau mūsų mergaitę. Taip, buvo sunku, kol ji ėjo į darželį, trejus metus beveik kas mėnesį mūsų piniginėse vėl buvo arti nulio. Išėjusi motinystės atostogų sužinojau, kad mano viršininkas nusprendė kurti savo įmonę, ir patraukiau pas buvusius skyriaus kolegas. Pasiūlymas buvo pateiktas ir man, ir toks viliojantis pinigų prasme, kad buvo tiesiog kvaila atsisakyti.
Vėl pakilome į viršų, nustojome skaičiuoti centus, bet neatsižvelgėme į tai, kad reprodukcinis amžius jau gerokai įpusėjo. Dar vienas nėštumas mums buvo visiškai netikėtas. Iškilo klasikinis klausimas: “Ką daryti?”.
Mano vyro įsakymai darbe išėjo iš rikiuotės, jo paprašė parašyti pareiškimą ir trims mėnesiams išeiti nemokamų atostogų, o horizonte dar buvo ir etatų mažinimo perspektyva.
Tuomet priėmėme įsakmų sprendimą – aš gimdysiu, porą mėnesių pasėdėsiu su vaiku, tada vyras išeis motinystės atostogų, o mes patirsime minimalius finansinius nuostolius.
Ir viskas būtų buvę gerai, tačiau kai apie mūsų planą sužinojo vyro tėvai, jų reakcija, nors ir gana nuspėjama, pranoko visus mūsų emocijų lūkesčius.
Mano uošvė taip juokėsi, kad drebėjo langų stiklai, o uošvis tiesiog tyčiojosi iš mano sūnaus, vadindamas jį “aukle”, “virėju” ir pan. žodžiais.
Reikia pasakyti, kad mano vyras drąsiai atlaikė visus šiuos išpuolius ir tiesiog laukė, kol mama ir tėtis nusiramins, o jie ,,atleido”.
Tai įvyko maždaug po mėnesio. Mano uošvė atvyko mūsų aplankyti ir tarsi iš valdiško peties metė:
– Na, kad ir kaip ten būtų, padėkit, kvailiai. Aš sėdėsiu su vaiku, o tu dirbk, o paskui gėda kam nors pasakyti – vyrui, ir staiga – auklė!
Galbūt jei pasiūlymas padėti būtų nuskambėjęs kokia nors kita forma, būtume susimąstę, bet tokios “dovanos” tiesiog negalėjome priimti, kaip pranešė nepaprastai nustebusiai uošvei.
Dabar santykiuose atsirado dar viena įtampos banga, bet tai mūsų negąsdina. Netrukus eisiu į darbą, gavome motinystės kapitalą, liko nedaug laiko iki vyro motinystės atostogų pradžios. Vyro įmonės žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovas, sužinojęs apie mūsų “persikraustymą”, pasipiktino, bet nieko negalėjo padaryti. Turėjome priimti prašymą ir išleisti mano vyrą motinystės atostogų. Darbuotojų skaičiaus mažinimas buvo automatiškai panaikintas, o po trejų metų mes spręsime, kaip ir ką daryti toliau.
Svarbiausia, kad savo problemas, ir gana rimtas, vėl išsprendėme patys, be pašalinės pagalbos, ir nereikėjo lenktis mano uošvei ir uošviui už “rūpestį” ir “supratimą”.
