Mano mama yra baisiai bjauraus būdo. Jai patinka, kad viskas būtų taip, kaip ji nori. Jei ji dabar yra nusiteikusi, ji myli mane ir mano vaiką. Jei ne, eik šalin ir netrukdyk jai.
Kai gimė mano sūnus, mama buvo labai laiminga. Ji savotiškai myli vaikus, o gimė anūkas, ji pati visada norėjo sūnaus. Ji mylėjo savo anūką, kol vieną dieną jis pasišlapino ant jos brangaus veliūrinio chalato.
-O, mano Dieve, kokia bjaurastis. Helena, argi tu neišmokinai savo vaiko naudotis puoduku? Atimkite jį!
Nereikia nė sakyti, kad po to motina ilgai nenorėjo matyti anūko. Ji vis kartojo, kad kai jis užaugs, papasakos man apie tai. Ji vis kartojo, kad aš jį išmokyčiau ir tinkamai auklėčiau.
Ji nematė anūko ketverius metus. Ji gyvena labai arti mūsų. Na, ji skambina, sako, kad beprotiškai myli vaiką, bet neturėjo laiko jo pamatyti. Ji paprašė manęs, kad atneščiau jį visai dienai. Apsidžiaugiau, kad mama pagaliau praregėjo ir kažką suprato.
Ką jūs manote, ryte prieš darbą nuvežiau vaiką. Dvyliktą valandą po pietų motina skambina ir visu garsu rėkia man į telefoną.
-Helena, kas tai per vaikas? А? Jis apvertė visus mano puodus ir vazas aukštyn kojomis. Kaip jūs jį mokėte? Dabar turiu viską sutvarkyti. Ateikite ir jį išneškite. Tu jo tinkamai neauginai!
Ką aš turėčiau daryti? Aš juk darbe! Maldavau ir maldavau, kad leistų man pasiimti vaiką. Aš nebenorėjau sūnaus vežti pas motiną. Na, jis juk kūdikis – suprantu, gali padaryti netvarką, bet kam iš to daryti tragediją.
Ir štai vėl praėjo dveji metai, motina vėl prašo anūko, tikėdamasi, kad aš jį užauginau ir jis geras, viską darys taip, kaip reikia. Na, jam šešeri metai, aišku, kad jis ir vėl gali padaryti bloga.
Ar nuvežiau vaiką pas močiutę? Ne, žinoma, kad ne. Nuvedžiau jį pas ją pažiūrėti jo nuotraukų. Bent jau ji man neskambins, nerėks į telefoną – koks tai vaikas.
Ir tada ji irgi supyko. Na, gerai, gerai.
