Helena mėgo skaityti įvairius straipsnius apie gyvenimą ir šeimos santykius. Ji taip pat mėgo rašyti komentarus prie šių straipsnių. Savaime suprantama, ji dalydavosi su žmonėmis savo išvadomis, tačiau ji buvo psichologė ir turėjo tai daryti. Asmeniniame gyvenime jai sekėsi ir ji buvo laiminga. Ji didžiavosi savimi, savo išvaizda ir veiksmais. Visi kiti, jos manymu, buvo kvaili vaikai, kurie net nežino, kaip gyventi, nes neturi tam proto.
Ji buvo įsitikinusi, kad jei vyras palieka žmoną, dėl to kalta moteris, nes nesugeba išlaikyti mylimojo. Helena dažnai nusidėdavo tyčiodamasi iš paliktų moterų už tai, kad jos apleido save, o jų galvose buvo vietos tik puodams ir keptuvėms. Ji rašė, kad vyrai yra žmonės ir jiems reikia meilės, prieraišumo ir rūpesčio. Dabar jai, išmintingai merginai, pasisekė ir ji sugebėjo ne tik laimėti vyrą, bet ir jį išlaikyti. Ji dalijo išmintingus patarimus į kairę ir į dešinę, pavyzdžiui: “Aš jį turėjau, turėsi ir tu!”.
Ir jos sprendimas visai nebuvo nepagrįstas, nes neseniai ji susigrąžino vyrą po sunkios kovos su buvusiu sutuoktiniu. Ir kaipgi jo buvusioji galėjo su ja konkuruoti, juk ji buvo protinga, graži ir jauna.
Praktiškai mėnesį su ja gyveno jos svajonių vyras. Jis dėl jos paliko savo buvusiąją, su kuria gyveno dvidešimt metų. Helena didžiavosi savimi, todėl begėdiškai šaukė pasauliui: “Štai kokia aš protinga ir graži, ir šis klounas bus nusipelnęs!” Tačiau iš tiesų “nerangumas” jai nieko blogo nedarė. Helena jos nekentė tik todėl, kad kadaise buvo jo žmona.
Tuo pat metu “klapčiukas” su draugais virtuvėje prie šampano butelio šventė savo laisvę. Ji juokėsi, juokavo ir kūrė atostogų planus, nes būtinai vyks į savo svajonių šalį – Prancūziją.
– Tik nerimauju, kad jis nepagalvotų grįžti, – juokavo buvusioji. Ji verkė tik vieną savaitę, ir tai todėl, kad buvo labai įskaudinta. Jos ašaros išdžiūvo, kai suprato, kad iš tiesų buvo ne palikta, o gavo dovaną – jai buvo padovanota laisvė!
Dabar jai nereikėjo bėgti iš darbo namo, kad pagamintų ką nors vakarienei, nereikėjo keltis valanda anksčiau vien tam, kad pagamintų jam pusryčius. Dabar ji galėjo žiūrėti filmus, kurie jai patiko, eiti į kino teatrą ir bendrauti su draugais. Dabar, kai yra laisva moteris, ji gali daryti daugybę dalykų! Ji turėjo visą pasaulio laiką, kurį galėjo skirti sau! Ji buvo beprotiškai laiminga, kad jos vyras pats nusprendė, jog jiems reikia skirtis, nes ji niekada nebūtų žengusi tokio žingsnio.
– Ak, brangioji, po sutuoktinio geromis rankomis, svarbiausia, kad merginos dabar jis neišgąsdino. Kas bus, jei jam nusibos vaidinti gerą vyrą ir jis jos akivaizdoje išvers visas savo dūšias, o paskui įvels ją į buities pelkę ir savo griežtus amžinų nepasitenkinimų ir draudimų rėmus, tad jai akimirksniu nuo akių nukris šydas. Svarbiausia, kad ji nebandys jo susigrąžinti. Ak, man nereikia tų “šimto kilogramų laimės”, tegul jis juos panaudoja sveikatai!
– Pirmyn, mergaitės, į laisvę! Ura! Ura! Ura! – Vienu balsu sušuko draugės ir ėmė skimbčioti taurėmis su putojančiu vynu.
Šią akimirką buvusi žmona buvo tikrai laiminga, nes suprato, kad prieš mėnesį neteko sunkių pančių, kurie trukdė jai kvėpuoti visa širdimi, be to, ji buvo nuoširdžiai dėkinga išsiskyrusiai Helenai už laisvę. Buvusios merginos sieloje nebuvo vietos nei pykčiui, nei nuoskaudoms… Ji tiesiog svajojo apie vasarą!
