– Mama, eik su mumis.
Džiaugsmingai pažvelgiau į bėgiojančius vaikus ir vyrą:
– Aš tik ištrauksiu pyragą iš orkaitės.
Nuėjau į virtuvę ir susidūriau su nuotraukomis. Prisiminimai užplūdo kaip lavina …
Mokiausi vidurinėje mokykloje tarp paprastų moksleivių. Tik aš buvau našlaitė.
– Ei, Rože, kur radai tokį kostiumą? – klasės draugai dažnai iš manęs juokdavosi.
Aš laikiausi, niekada prieš juos nerodžiau ašarų. Bet paskui bėgdavau į savo kambarį ir verkdavau ištisas valandas.
– Rože, ar mergaitės vėl tave įžeidinėjo? – Mano mokytoja man visada buvo maloni.
– Kodėl jos juokiasi iš manęs? Kas su manimi negerai?
Ji paglostė man galvą:
– Žmonės yra skirtingi. Negalima visų vertinti pagal save. Tu turi gerą širdį – tau visų gaila, visiems padedi. Visi bėga pas tave su namų darbais. Ir mokykloje yra tokių, kurie ištiesia tau ranką. Bet ne į juos. Išmok nekreipti į juos dėmesio. Juokis, juokinkis iš savęs. Tiesa visada nugalės.
Taigi užaugau nuolatinėje kovoje su mane supančiu pasauliu. Ilgai tikėjausi, kad mokytoja mane priims į ją, bet taip neatsitiko. Nors, tiesą sakant, buvau jai nuoširdžiai dėkingas už tai, kad ji tam tikra prasme pakeitė mano mamą.
Po to įstojau į Pedagoginį institutą ikimokykliniam ugdymui – norėjau dirbti su vaikais.
Baigiau su pagyrimu, grįžau į gimtąjį miestą, gavau būstą iš valstybės. Įsidarbinau vaikų namuose auklėtoja.
Vieną dieną pas mus atėjo naujokai – du berniukai – septynerių ir aštuonerių metų. Šviesiaplaukiai mėlynakiai angeliukai, jie atrodė kaip visiškai naminiai vaikai.
– Marija, iš kur tie nauji vaikai atsirado?” – Paklausiau vadovės.
– Tai kažkokia baisi istorija. Tėvai išvyko ilsėtis, o plaukdami upe jų plaustas apvirto. Šiuo metu jie laikomi dingusiais be žinios. Jokių giminaičių nerasta. Berniukai pas mus atvyko tiesiai iš vaikų stovyklos…
– Vargšeliai…
Mane sujaudindavo kaskart, kai atsirasdavo naujas narys. Praleidęs čia savo vaikystę, to nelinkėčiau nė vienam pasaulio vaikui.
Mano grupėje buvo Maksas ir Endriu. Su jais praleisdavau penkias dienas per savaitę: žaisdavau, skaitydavau pasakas ir užsiimdavau menu. Maksas, vyriausiasis, gražiai piešė, mokėjo skaityti ir mėgo tai daryti. Kiekvieną savaitę pirkdavau jam naują knygą ir matydavau jo veide retą šypseną. Jis suprato, kad greičiausiai daugiau niekada nebepamatys mamos ir tėčio.
– Ar jie iškeliavo į dangų?
Pažvelgiau į jį ir liūdnai nusišypsojau.
– Tikiuosi, kad jie yra geriausiame iš pasaulių, su angelais šalia.
– Mama man pasakodavo istoriją apie ežiuką, kuris pasiklydo rūke. Ar žinai ją?
Kiekvieną kartą, kai pažvelgdavau į jį, man suspausdavo širdį.
– Nelabai gerai ją atsimenu, bet galime paskaityti kartu. Ar galiu tau ją atnešti pirmadienį?
– Būtų gražu. Tu esi malonus.
Jis apkabino mane ir nuėjo pas brolį.
Endrius į viską žiūrėjo šiek tiek rimčiau nei jo brolis. Jis aiškiai pasiilgo savo šeimos. Jis neleido niekam jo liesti: neleido apkabinti ir paglostyti. Naktiniai slaugytojai pasakojo, kad naktį jis dažnai verkdavo per miegus, skambindavo mamai ir tėčiui, kažką šaukdavo. Maksas pribėgdavo prie jo lovos ir atsiguldavo šalia, ramindavo ir apkabindavo.
Po trijų mėnesių atėjo teismo sprendimas. Paieška buvo nutraukta ir byla baigta. Vaikinai paveldėjo butą, automobilį ir nedidelę sumą banke. Deja, jiems neliko jokių artimųjų.
– Reikia jiems apie tai papasakoti…
Kelias dienas kaupiau jėgas, kad pasakyčiau vaikinams. Nusprendžiau pirmiausia pasakyti Maksui. Po pietų palikau jį valgomajame, kai ten daugiau niekas nebuvo.
– Maksai, noriu su tavimi pasikalbėti.
– Jie jų nerado?
Jo mėlynos akys vėl įsiskverbė į mano širdį.
Linktelėjau galva ir ištiesiau jam rankas. Berniukas pasilenkė į priekį ir prisiglaudė prie manęs. Pajutau, kaip mano veidu riedėjo ašaros.
– Neverk. Jie yra danguje. Jiems viskas bus gerai.
Stipriau prispaudžiau jį prie savęs – jis labai greitai paaugo.
Su Endriu viskas buvo daug sunkiau, bet Maksas man labai padėjo. Jis buvo šalia brolio ir jį guodė.
Laikas bėgo, berniukai augo, aš vis labiau prie jų prisirišau.
– Marija, noriu juos įsivaikinti.
– Rožė, jūsų kandidatūra nėra tinkama: nesusituokusi, gaunanti nedidelį atlyginimą ir turinti kuklų gyvenamąjį plotą.
– Bet aš juos myliu, o berniukai man atsako meile.
– Dar tau nesakiau, bet yra pora, pasirengusi juos įsivaikinti.
Aš pašokau aukštyn ir žemyn:
– Neišduokite jų, prašau. Aš ką nors sugalvosiu!
– Tai ne nuo manęs priklauso. Jie jau renka dokumentus.
Išbėgau iš kabineto, supratęs, kad niekuo negaliu jiems padėti. Mane apėmė neviltis. Blogai pagalvojęs paskambinau Denisui. Denisas yra mano pastato kaimynas. Jis dažnai man padėdavo buities darbuose: prikalinėdavo vinis, prisukdavo varžtus, remontuodavo. Jis gyveno vienas ir niekada neatsisakydavo.
– Rože, labas… Ar vėl sugedo čiaupas?
– Pasiimk mane.
Dar minutėlę.
– Ar viskas gerai?
– Ne, viskas blogai, – atsakiau ir verkiau.
– Kur tu esi?
– Darbe.
– Atvažiuosiu tavęs pasiimti, niekur neik.
Po penkiolikos minučių jis atvažiavo, įgrūdo mane į automobilį ir parvežė namo. Visą kelią verkiau. Jis tylėjo.
Kambaryje jis pasodino mane ant kėdės ir atnešė stiklinę.
– Išgerk.
Neklausdama, kas joje yra, išgėriau ir akimirksniu atsigėriau.
– Ir dabar klausausi tavęs.
Valandėlę pasakojau jam apie savo brolius ir jų giminaičius, apie mūsų santykius ir apie kandidatus į globėjus.
– Pasiimk mane už žmonos. Ir tada turėsiu galimybę juos įsivaikinti. Tada mes išsiskirsime.
Jaunuolis akivaizdžiai buvo ištiktas šoko.
– Skamba baisiai, bet…
– Ne baisu, beviltiška. Aš apie tai pagalvosiu.
Jo atsakymas suteikė man vilties.
Kai pasirašėme, pagalvojau, kaip du altruistai gali būti laiptinės kaimynai. Kreipėmės dėl įvaikinimo ir… pirmiausia gavome globą.
Buvau tokia laiminga, kai pasiėmiau berniukus. Apsigyvenome pas Denisą – jo butas buvo didesnis už mano. Globėjai mus reguliariai tikrino. Ir mūsų bendras gyvenimas susiklostė taip, kad aš pripratau prie Deniso, o jis prie manęs. Tapome tikrais vyru ir žmona.
Tada nusipirkome namą – pardavėme butą ir šiek tiek sutaupėme. Dabar tai buvo mūsų šeimos lizdas, pasiruošęs bet kada priimti į savo sienas daugiau vaikų.
– Rože, ką tu čia veiki? Ar viskas gerai?
Denis susirūpinęs priėjo prie manęs ir paglostė pilvą.
– Gal mūsų mergaitė neklaužada?
Aš nusišypsojau.
– Kol kas ji miega. Aš tik truputį pagalvojau.
– Apie ką?
– Ar gailiesi dėl to, kas mums nutiko?
Vyras stipriai mane apkabino ir pabučiavo.
– Aš tave myliu. Ir pats būčiau tau pasisiūlęs, jei nebūtum manęs aplenkusi.
Aš nusijuokiau.
– Mama, tėti – kur jūs esate?
Angelai įbėgo į mūsų kambarį, o kambarį užliejo skambus juokas. Mūsų namai buvo pilni laimės, pilnos mylinčios šeimos laimės.
