Melisa svajojo tapti sostinės koledžo studente. Ji kruopščiai ruošėsi stojimui, nes žinojo, kad už mokslą niekas nemokės. Ją augino tik motina, o ji neturėjo nė cento.
Kai Melisa baigė aštuntą klasę, motina staiga panoro ištekėti. Tiesa, mergaitė žinojo, kad motina nejaučia vyrui jokių jausmų. Kai ji paklausė tėvų, kodėl tada sieja savo gyvenimą su juo, šie atsakė:
– Mama atsakė: “Suprasi, kai užaugsi. Tu neįsivaizduoji, ką reiškia vienai auginti vaiką.
Viskas tapo aišku – ji ištekėjo fiktyviai. Nuo to laiko jų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Jie pradėjo gerai maitintis, mama nuolat šypsojosi ir net savaitgaliais gamino koldūnus.
Patėvis vis kartojo, kad Melisa svajoja apie nepasiekiamus dalykus. Ji turėtų pasirinkti kokį nors koledžą ir niekam nekvaršinti sau galvos. Ji žinojo, kad gali pasikliauti tik savimi. Net su bendrabučiu jos patėvis nenorėjo padėti.
Melisa įstojo už dyką, bet kambario negavo. Kad neatsisakytų savo svajonės, ji nusprendė kiekvieną vakarą namo grįžti autobusu. Taip, jai tektų daug laiko praleisti kelyje, bet ji mokytųsi.
– Kodėl apskritai ten važiavo? Turėjai kreiptis į koledžą, kaip tau sakiau, – šaukė patėvis.
Melisa verkė ir pasakė, kad kiekvieną dieną grįš namo. Tai buvo jos svajonė – visus tuos metus ji jos siekė.
– Taip, tai gera idėja, bet iš kur gausi pinigų bilietui? Jau dabar esu tau skolinga sąskaitą už visą laiką, kol tave maitinau ir aprenginėjau.
Melisa visai pamiršo šį pokalbį. Iki rudens buvo likę du mėnesiai, ir ji tikėjosi, kad per tą laiką pavyks ką nors sutvarkyti.
Po dešimties dienų Melisa šventė savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Ji pabudo geros nuotaikos. Tik patėvis greitai sugadino jai šventę.
– Ar tu pabudai? Tai skirta tau! Su gimtadieniu!
Tai buvo sąskaita už visus metus:
Odinė striukė – 8500.
Žieminiai batai: 3 200.
Pietūs mokykloje – 12 000…
Sąrašas buvo kelių lapų ilgio. Jame buvo visos ketverių metų išlaidos.
– Ar tai buvo mano dovana? – Melisa susimąstė.
– Aha!” – atsakė patėvis.
Melisa susikrovė daiktus ir išėjo. Jai pavyko gauti vietą bendrabutyje. Žinoma, ji miegojo ant sulankstomos lovos ir glaudėsi, bet išsilaikė. Netrukus jai pavyko susirasti darbą puse etato ir išsinuomoti atskirą kambarį. Į namus negrįžo vien todėl, kad negalėjo atleisti motinai už jos abejingumą.
