Kiekvienam žmona kaip žmona, o aš turiu kažkokią kvailą idiotę. Ji gyrėsi tėvams, kad po vestuvių lengvai nusipirksime butą, nes svečiai mums padovanojo, o šeima padės, bet iš tikrųjų tėvai pasakė, kad, kadangi ji sugalvojo ištekėti už “nieko verto nekilnojamojo turto brokerio” būdama dvidešimties, neturėdama išsilavinimo, tai ir su būstu ką nors sugalvosime. Jie tiesiog šaipėsi iš mūsų situacijos, ir man teko žmoną nuvežti į tėvų namus. Ten jau gyvena mano brolis ir jo nėščia draugė, o vietos apsisukti labai mažai. Tėvai užsiminė, kad būtų gerai išsikraustyti bent į nuomojamą butą, bet aš nusprendžiau susitaupyti, kad tada tik priimtiną paskolą imti ir nusipirkti bent vieną namą. Žmona gerai žinojo apie mano planus, sakė, kad nekantrauja išsikraustyti, ir ką ji galiausiai padarė? Ji nusipirko akcijų už mūsų santaupas.
Už ką? Kad pasididintų mūsų santaupas.
Mano mama vos neapsiverkė, kai jai apie tai pasakiau. Man dabar irgi plyšta širdis, nes mūsų akcijų kaina krenta, o norint jas parduoti reikia laiko. Bet kokiu atveju dalį jų prarasime, arba turime rizikuoti, laukti ir tikėtis, kad vieną dieną jos pakils. Štai ir viskas, visi draugai turi šeimas ir butus, o mes turime akcijų!
Mano žmona verkia, gailėdamasi, kad patikėjo interneto svetaine, kuri žadėjo aukso kalnus. Ji taip pat mokėjo pinigus sukčiams, kad šie ją “pamokytų”, kaip ir kur investuoti. O aš negaliu nustoti galvoti apie skyrybas. Mano meilė nėra tokia stipri, jei negaliu paleisti šios situacijos, ir viskas, apie ką galiu galvoti, yra pinigai, kuriuos uždirbau mėnesių mėnesius, taupiau metų metus, o dabar viskas po truputį virsta dulkėmis.
Jei taip pagalvojus, mūsų santuoka nuo pat pradžių klostėsi blogai, o ši situacija dar kartą įrodo, kad išgyvenu amžiną juodą laikotarpį, nes vedžiau tuščiagalvę merginą.
