Nuo vaikystės blogai mačiau, todėl visada nešiodavau akinius. Kai tapau vyresnė, perėjau prie lęšių, tačiau būdavo atvejų, kai išeidavau pasivaikščioti su šunimi ir be jų arba sugebėdavau išeiti į parduotuvę ir pamiršti akinius. Taip nutiko tą lemtingą vakarą. Skubėjau į žuvies turgų neuždaryta, iššokau iš namų, bėgau iš penkto aukšto (neturime liftų) ir tada supratau, kad akinius pamiršau. Tingėjau grįžti atgal, todėl nuėjau štai taip.
Stovėjau prie lentynos su žuvies konservais, be galo varginau kasininkę klausimais apie tai, kokia tai žuvis ir kuo ji konservuota, bet kai moteris ėmė kažką skaičiuoti, atsisukau į šalia stovinčią merginą. Akimirką pažvelgiau į ją ir ėmiau įžvelgti kažką pažįstamo tamsiame siluete. Tokie juokingi, negrabūs du kuokštai ant galvos tarsi ragai, didelė raudona skarelė, ilgas juodas paltas…
– Ar galėtumėte man pasakyti, prašau, kuri iš jų yra skumbrė pomidorų padaže.
Mes mokėmės paralelinėse klasėse ir kartais susitikdavome sporto salėje. Gerai ją įsiminiau, nes ji turėjo labai neįprastą stilių, o mokytojai ją visada peikdavo už lakuotus nagus.
– Tai tau tinkama skumbrė, – paragino ji kiek formaliai. – Ar dar ką nors galėtum pasiūlyti?
– Taip, atsiprašau, palikau akinius namie ir nieko nematau.
Kartu vaikščiojome po parduotuvę, aš prisiminiau mūsų mokytojus, o ji kikeno ir juokėsi iš kai kurių istorijų. Apsipirkęs pasiūliau kurį laiką pabūti lauke, įkvėpti šalto rudens oro, išgerti puodelį arbatos ar kavos ir dar šiek tiek pabendrauti. Mergina papasakojo, kad dirba veterinarijos klinikoje, o aš vis dar stebėjausi, kad ji pasirinko tokią profesiją. Prieš išeidami apsikeitėme numeriais, aptarėme galimybę susitikti dar kartą.
Jau namuose, užsidėjęs akinius, perskaičiau žinutę, kurią ji man atsiuntė praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai išsiskyrėme.
“Atsiprašau, kad tau melavau. Nesu tavo klasės draugė. Buvau A klasėje ir kitoje mokykloje. Bet jei neprieštarauji, galime kada nors vėl išgerti kavos. Aš tau pasiūlysiu skanėstų.
Aš neatsisakiau. Vėl susitikau su mergina ir negalėjau atsistebėti, kokia ji graži. Daug gražesnė už mergaitę iš mano paralelinės klasės.
Pradėjome daug susitikinėti, o dabar susitikinėjame. Mergina kartais mane erzina, klausia, ar tikrai blogai matau, ar tik flirtuoju su ja, bet aš žinau, kad tai pokštai ir tikrai ne mano pokštai. Greičiausia tai likimo pokštas. Pastatė mus, kol aš negalėjau apsižvalgyti.
