Samanta ir Deividas užaugo mažame miestelyje, pasimetusiame Rusijos platybėse. Jie mokėsi vienoje klasėje, baigę mokyklą įstojo į tą patį universitetą, vėliau kartu išvyko laimės ieškoti į sostinę. Ten jie išsinuomojo namą ir pradėjo gyventi civilinėje santuokoje.
Kai Samanta pasakė Deividui, kad netrukus susilauks vaiko, mylimasis iš karto pasakė, kad artimiausiuose jo planuose vaiko gimimas nenumatytas. Po to Samanta grįžo pas motiną, jie nusprendė, kad kūdikį augins kartu.
Deivido motina užėmė aukštas pareigas jų gimtajame mieste. Buvusi uošvė visiems ir kiekvienam pasakojo, kad jos sūnus neturi nieko bendra su šiuo kūdikiu. Kad ir kas Samantai jį pagimdė, tegul augina su ja, o Deividas su jos vaiku neturėjo nieko bendra.
Alyvos į ugnį įpylė ir tai, kad šios dvi šeimos gyveno gretimuose namuose, todėl dauguma jų bendrų draugų žinojo apie situaciją iki pat. Kai Samanta ėjo, ji buvo tingiausias žmogus pasaulyje, kuris nekreipdavo į ją kreivo žvilgsnio ir užnugario.
Tada Samanta pagimdė sveiką mergaitę.
Nei Samanta, nei jos motina nereiškė jokių pretenzijų tėvui ar jo šeimai, tačiau jo motina ir toliau visiems tvirtino, kad kūdikis ne jos sūnaus.
– Pagalvokite apie tai! – sakydavo ji. – Vaikas baltais plaukais, ir ji neatrodė graži, o mūsų vaikai nuo kūdikystės gražuoliai, o tai – nei pelė, nei varlė! Jie nori būti inkrustuoti! Taip, ką jie mus laiko kvailiais!
Vienu metu Samantai trūko kantrybė ir ji pasiūlė Deivido motinai atlikti DNR tyrimą.
Ji nieko nenorėjo iš nusivylusių giminaičių, tik norėjo pamatyti iš nuostabos pailgėjusius jų veidus. Ji tai padarė! Kitą rytą gavusi teigiamą atsakymą Deivido motina paskambino Samantai ir pasiūlė jai su dukra atvykti pas ją į namus, kad galėtų susipažinti su savo gražuole dukra.
Susitikimo metu Samantos uošvei buvo įteikta daugybė dovanų. Mergina nežinojo, kaip atsidėkoti staiga atsiradusiems giminaičiams, nes jie dukrai padovanojo brangių ir kokybiškų daiktų, kurių ji negalėjo sau leisti nusipirkti.
Po savaitės Samantos uošvė vėl paskambino ir paprašė leisti anūkei kelias dienas su ja pažaisti. Tačiau Samanta paaiškino, kad jos dukra per maža, kad galėtų viena nakvoti močiutės namuose. Jei močiutė norėtų, ji galėtų pasimatyti su anūke, bet tik dalyvaujant jos motinai.
Močiutė įsižeidė ir pasakė, kad pagalvos apie tai.
Po kelių dienų uošvė vėl paskambino ir pasakė, kad nusprendė pateikti ieškinį teismui dėl bendravimo su anūke tvarkos nustatymo.
Jūs patys turėtumėte suprasti, kad anūkei būtų geriau su pasiturinčia močiute nei su vargše motina. Ir tada ji pasakė, kad jai būtų geriau, jei savo noru atiduotų jiems dukrą. Samanta puikiai žinojo, kad tik beprotis jų miestelyje galėtų paduoti Deivido motiną į teismą.
Akivaizdu, kad motina visa širdimi stojo ginti savo vaiko. Kiti keleri metai prabėgo bylinėjantis. Dėl nežinomų priežasčių vaikas, kuris dar visai neseniai buvo niekam nereikalingas, tapo visiems reikalingas. Šeima buvo pasirengusi kovoti dėl jo iki paskutinio kraujo lašo.
Tačiau pamažu aistros dėl kūdikio nurimo. Kai Deividas vedė, jo močiutė savo užsidegimą nukreipė į naujuosius anūkus. Samanta susirado darbą sostinėje, o po kurio laiko ten sutiko vyrą ir jie užmezgė romaną.
Tada Samanta su motina nusprendė, kad jai reikia susitvarkyti asmeninį gyvenimą, o dukrą pasiims vėliau.
Pamažu Samantos asmeninis gyvenimas gerėjo, jie su tuo vyru išsinuomojo nuosavą būstą, kreipėsi į civilinės metrikacijos įstaigą ir dabar kartu laukiasi vaiko. Tačiau jos motina neskuba pasiimti dukters. Pasirodo, kad motinos šeimoje jai ne vieta.
Samantatos mamai ne itin gerai sekasi su sveikata, kartkartėmis ją išveža greitoji pagalba, o tuo metu anūkę prižiūri jos draugė pensininkė.
Deivido motina dabar neturi pretenzijų anūkei, nes jos sūnus jau turi vaikų naujoje šeimoje ir ji jiems dovanoja savo meilę. O jos tėvas niekada nepuoselėjo ypatingų tėviškų jausmų savo dukrai.
Taip jau atsitiko, kad mergaitės, dėl kurios prieš kelerius metus siautėjo karas dėl gyvybės ir mirties, niekas nebenorėjo. Tik Dievas žino, kaip dabar susiklostys mergaitės gyvenimas!
