Kai man sukako 41-eri, vyras man pasakė dalykų, kuriuos ne iš karto suvokiau ir ne iš karto supratau jo informacijos esmę. Šį veiksmą laikau didžiausia išdavyste. Negalėjau įsivaizduoti, kad mano vyras kada nors būtų galėjęs padaryti kažką panašaus.
Buvau įsitikinusi, kad turime tvirtą ir tvirtą šeimą. Maniau, kad visi kartu gyvensime ilgai ir laimingai. Tačiau klydau.
Susipažinome, susituokėme, susilaukėme vaikų, juos auginome, sunkiai dirbome. Mano sutuoktinis visada buvo tylus, nekalbus ir darbštus. Kartais kivirčydavomės, bet ne dažniau nei kiti. Niekada daug nesipyko ir niekada neišsiskyrė.
Kitą dieną po mano vyriausiojo sūnaus gimtadienio sutuoktinis pranešė man apie savo “nuostabią” naujieną. Vyras pasirinko pokalbiui vakarą, kai vaikai savaitgalį liko pas senelius. Mano vyras nusprendė imtis precedento neturinčios priežiūros ir davė man laiko psichologiškai ir finansiškai pasiruošti.
Šį laiką lėmė tai, kad mano vyriausiasis sūnus kaip tik ruošėsi išvykti į koledžą ir studijuoti sostinėje, o netrukus prie jo prisijungs ir jauniausiasis.
Šis pranešimas mane sukrėtė. Manau, jei jis būtų atėjęs ir pasakęs: “Ira, mes turime išsiskirti!”, nebūtų taip skaudu. Mano vyras parodė beširdišką ir šaltą apskaičiavimą. Kodėl visą tą laiką turėjome kurti santuokos regimybę? Mano sūnūs jau užaugo, jie ėmė vedžiotis merginas. Jie nebėra maži vaikai.
Galbūt tai kažkokia paslauga man. Kad dar kurį laiką būčiau vedęs? Kad nedegčiau iš gėdos kaip išsiskyrusi? Ar turėčiau pasidaryti kalendorių ant tapetų ir išbraukti kiekvieną dieną? Mane išdavė, ir aš neketinu apsimesti laiminga šeima. Kokia prasmė?
Man nereikia tų dvejų metų, kuriuos jie man davė. Nusprendžiau pati paduoti skyrybų prašymą. Kas jis mano esąs? Iš visų mano draugų buvo vienintelis, kuris atrodė labai kilnus mano vyro poelgis. Visi kiti mano, kad tai visiška nesąmonė. Juk aš esu žmogus, turiu emocijų ir jausmų. Man labai nemalonu ir skaudu. Gal jis gali turėti savo dvejus metus!
