Štai jūs klausiate, kaip aš patekau į tokį gyvenimo etapą ir kaip sutikau su kažkuo panašiu, bet aš einu į priekį ir atsakau, kad visos mylinčios moterys yra aklos. Aš buvau akla. Visą gyvenimą stengiausi, mokiausi. Mama man nuo vaikystės sakė, kad jei noriu gero gyvenimo, turiu sunkiai dirbti. Taip pat ji sakė, kad moteris turi būti stipri ir nepriklausoma nuo vyrų, kad ištikus nelaimei galėtų pati save išlaikyti.
Matyt, pastarasis nurodymas man iškrėtė žiaurų pokštą. Kai susitikinėjau su vaikinais, elgiausi pernelyg nepriklausomai ir nedaugelis vyrų norėjo su manimi susitikinėti. Tuo metu dauguma vyrų norėjo trapios moters, kuria galėtų pasirūpinti ir parodyti savo jėgą, savo vyriškumą. Aš rūpinausi savimi.
Taigi tada pradėjau koncentruotis tik į darbą. Taigi likau mergina iki 35-erių, kai sutikau Dilaną. Jis tokio pat amžiaus kaip ir aš. Ir mane nustebino tai, kad jis priėmė mano nepriklausomybę. Tai reiškia, kad jis niekada nereikalavo ką nors daryti ar man padėti, jei sakydavau, kad tai padarysiu pati. Jis niekada nedovanojo man papildomų gėlių ir nešnibždėjo man į ausį saldžių, bereikšmių žodžių, kurių negalėjau pakęsti. Su juo buvau lygiavertė partnerė. Turėjau žinoti, kiek man kainuos ši vadinamoji lygybė, kuri iš tiesų net nebuvo lygiateisė.
Mes su juo susituokėme ir jis pradėjo gyventi su manimi. Dilanas neturėjo savo būsto, gyveno su mama. O aš nenorėjau gyventi su savo uošve. Buvau girdėjusi ne vieną panašią istoriją, ir nelabai kas man patiko. Pirmąjį mėnesį Dilanas nedavė man pinigų iš savo atlyginimo, sakydamas, kad turi grąžinti nedidelę paskolą, kurią buvo paėmęs mamos operacijai.
Nieko jam nesakiau, buvau supratingas. Esame šeima – tegul sumoka paskolą, tada viską spręsime kartu. Tačiau jau septynis mėnesius jis vis dar nesumokėjo paskolos. Jis vis sakydavo, kad jam nepakankamai moka, arba sutrumpino darbo valandas, arba dar kažką. Visą tą laiką aš mokėjau už maistą, pramogas ir komunalines paslaugas. Tada Dilanas pradėjo man sakyti, kad taupo, kad nusipirktų mums namą kaime. Pavyzdžiui, atostogoms.
Bet net per penkerius metus jis man neparodė čekio iš savo sąskaitos. Mes esame šeima. Tada aš su juo susipykau. Kaip tai, kad penkerius metus jį išlaikiau? Tai nėra normalu. Jis susipakavo daiktus ir išvažiavo pas mamą. Taip, kaip tik taip, gražiai ir ramiai. Po trijų dienų nebegalėjau daugiau to pakęsti, parsivežiau jį atgal. Ir vėl ta pati istorija. Jis man už nieką neduoda nė cento. O aš baisiai pavargau. Mielai išleisčiau pinigų moterų norams, bet tiesiog neturiu laisvų pinigų – visus išleidžiu šeimai. Ką man daryti? Išsiskirti? Ar jis niekada nepasikeis?
