– Mamos, rytoj visi išsiregistruosime. Skambinkite savo šeimai ir ruoškitės, – pasakė slaugytoja.
Kambaryje buvome keturiese. Visos gimdėme tą pačią dieną, todėl buvome išrašytos tuo pačiu metu. Visi iš karto puolė skambinti artimiesiems ir dalytis rytojaus planais.
Linda pasakė, kad jos mama jau viską sutvarkė. Ir daiktus nupirko, ir tvarkėsi, ir šventiniu stalu pasirūpino. Helena džiaugėsi, kad jos vyras pasiėmė laisvą dieną, todėl prieš susitikimą su pirmagimiu iki blizgesio išvalė butą. O jos uošvė padėjo jam gaminti maistą. Sara gyrėsi, kad atvyks visi jos draugai ir giminaičiai. Jos tėvai viską paruošė, todėl jaunai šeimai net nereikėjo apie nieką galvoti.
Apskritai visi mano kambario draugai nekantriai laukė rytojaus, bet tik ne aš. Aš net nenorėjau išsiregistruoti. Buvau išsigandusi. Aštuoniolikos metų. Vienišas. Tėvai už tūkstančio kilometrų. Mano vyras buvo išvykęs į komandiruotę.
Tada gyvenome kaime, ir aš supratau, kad nėra kam šildyti namų ar atnešti vandens į namus. Laimei, prieš išvykdamas vyras bent jau sutvarkė daiktus, bet maisto nebuvo. Mano vyro giminaičiai net nemanė kelti triukšmo – jie kasė bulves. Man buvo skaudu iki ašarų. Prisiminiau, kaip kaimynai ruošėsi išvykti, ir verkiau. Kiekvienai moteriai po gimdymo reikia paramos, o aš likau viena.
Turėjau viską daryti be niekieno pagalbos. Tuo metu net nebuvo jokių sauskelnių – aš rankomis skalbiau sauskelnes. Iškvėpiau po savaitės, kai į pagalbą atėjo mano mama. Jei ne ji, būčiau išprotėjusi.
Ar prisimenate savo išrašymą?
