Džesika buvo gana moderni dama, bent jau siekė tokia būti. Ji visada buvo gerai apsirengusi, nes dirbo gerą darbą, kuriame ją labai vertino viršininkai. Ji turėjo du suaugusius sūnus, vyresniajam buvo trisdešimt aštuoneri, o jauniausiajam – trisdešimt. Džesika atitinkamai turėjo dvi atžalas.
Moteris visuomet sakydavo, kad turi visiškai skirtingas uošves, kaip ir jos sūnūs. Tikriausiai tai buvo visiškai logiška. Vyriausioji jos uošvė Barbara buvo kaimo mergina. Pati Džesika nestokojo stereotipų apie “kaimo” ir “miesto” merginas, o Barbara pati buvo vaikščiojantis stereotipas.
Akivaizdu, kad motina nesikišo į sūnų šeimos reikalus, todėl beveik nieko nežinojo apie tai, kaip jie gyvena su savo sutuoktiniais. Apie vyriausiojo sūnaus gyvenimą su žmona ji žinojo tik tiek, kad svainė ištekėjo už jo nėštumo metu, nes jų vyriausiasis vaikas gimė praėjus penkiems mėnesiams po vestuvių. Į sutuoktinį Barbara žiūrėjo kaip į naktipuodį, gyvenimo būtinybę, nes pati apie vedybas kalbėjo tik todėl, kad jos vyresnioji sesuo tuo metu buvo ką tik sulaukusi sutuoktinio pasiūlymo.
Be to, Barbara buvo labai sudėtingas žmogus, su ja nebuvo lengva bendrauti. Jos uošvė skambindavo uošvei tik tada, kai tarp jos ir vyro kildavo skandalas, nes ji labiau už viską mėgo skųstis. Dukterėčia neturėjo draugių, nes su ja buvo labai sunku bendrauti.
Jauniausioji uošvė, Helena, buvo visai kitokia. Po vestuvių ji susidraugavo su Džesika, mėgo su ja šnekėtis ir greitai suprato, kad jai labai pasisekė, jog turi vyro tėvą. Po kurio laiko jos uošvė parūpino Helenai darbą savo biure. Jos bendradarbiai gerai atsiliepė apie uošvę ir sakė, kad ji puikiai dirba ir labai maloniai bendrauja. Helena turėjo tik keletą artimų draugų, su kuriais retkarčiais susitikdavo.
Vieną debesuotą rytą Barbara pasirodė savo uošvės biure. Džesika žinojo, kad pastaruoju metu sūnaus šeimoje reikalai klostėsi ne itin gerai, tačiau į poros santykius nesikišo. Tą dieną Barbara į uošvės namus atvyko su savo seserimi:
– Mama. Aš nebegaliu daugiau taip elgtis. Man jau gana! Nusprendžiau, kad paliksiu tavo sūnų ir išsinuomosiu butą, tegul gyvena vienas, kiaulė.
– Laba diena, Barbora. Puikiai žinai, kad mieliau nesikiščiau į jūsų santykius. Tik pasakyk, kur nuomojiesi butą ir kaip vaikus veši į mokyklą?
– Nuomosiu butą miesto centre.
– Barbara, kaip ketinate mokėti už nuomą, nes butai tokie brangūs?
– Apie tai ir noriu su tavimi pasikalbėti! Kaip močiutė tu privalai man padėti. Kol vyksta skyrybos, esi man skolinga pinigų, kad jie galėtų čia lankyti mokyklą.
– Barbara, aš neturiu tokių pinigų. Jei tau skubiai reikia, palauk iki vakaro. Paimsiu iš savo sąskaitos ir duosiu tau reikalingus pinigus. Nemaniau, kad tau reikės tokių pinigų.
– Barbora, eime, – sesuo patraukė Barbarą už rankovės, – juk supranti, kad motina visada yra sūnaus pusėje.
Kai jos jau ketino išeiti, pamatė išsigandusią Heleną, kuri žvelgė iš už durų.
– Į ką tu žiūri? Žiūrėk, štai čia, tau tas pats! Ji tikrai tau atsakys tą patį! Supratau!
Helena net atšoko nuo dviejų įsiutusių furijų. Mergina klausiamai pažvelgė į savo uošvę, o Džesika pasakė:
– Džesika atsakė: “Tai nieko tokio. Šįvakar pervesiu jai pinigus, jei jai jų taip reikia. Ji negali eiti į nakvynės namus su vaikais. Tai tik pinigai. Netikėk jos žodžiais…
