Mano paties motina grasina man ieškiniu. Kodėl? Nes mano močiutės butas atiteko ne jai ir net ne man, o mano dukrai. Mano motina mano, kad tai siaubingai nesąžininga. Ji mano, kad močiutės butas turėjo atitekti jai. Tačiau mano močiutė nusprendė kitaip. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad mes su vyru gyvenome su ja ir rūpinomės ja pastaruosius penkerius metus.
Mano mamą galima drąsiai vadinti labai tikra savanaude. Jos interesai ir norai jai visada buvo daug svarbesni už kitų žmonių interesus. Mano mama buvo ištekėjusi tris kartus, bet turėjo tik du vaikus: mane ir mano jaunesnę seserį. Mūsų su seserimi santykiai puikūs. Bet ne taip jau ir su mūsų motina.
Aš net neprisimenu savo tėvo. Jis su mama išsiskyrė, kai man buvo vos dveji metai. Po to, iki man sukako šešeri metai, su mama gyvenome pas močiutę. Kažkodėl man atrodė, kad močiutė buvo labai pikta. Manau, taip man atrodė, nes mano mama nuolat verkdavo. Tik vėliau, kai užaugau, supratau, kad mano močiutė buvo labai geras žmogus. Ji tiesiog stengėsi sutvarkyti savo dukrą.
Tada mano mama ištekėjo antrą kartą, ir mes su ja pradėjome gyventi kartu su patėviu. Toje santuokoje gimė mano sesuo. Mama su patėviu gyveno septynerius metus. Paskui mama su juo išsiskyrė. Šį kartą mes nevažiavome į močiutės namus. Mano patėvis išėjo į darbą. Kol kas jis leido mums gyventi jo bute. Po trejų metų mama vėl ištekėjo, ir mes išėjome gyventi pas jos naująjį vyrą.
Žinoma, jis nebuvo patenkintas nei manimi, nei mano seserimi. Tačiau jis niekada mūsų neskriaudė. Jis tiesiog nekreipė į mus dėmesio. Motina taip pat nekreipė į mus dėmesio. Ji buvo visiškai pasinėrusi į savo naująjį vyrą. Ji nuolat jam pavydėjo, kėlė skandalus ir scenas su dūžtančiais indais.
Kartą per mėnesį mama pradėjo krautis lagaminus. Bet patėvis visada ją sustabdydavo. Mes su seserimi prie to pripratome ir nustojome kreipti dėmesį. Aš rūpinausi sesers auklėjimu: mama neturėjo laiko. Gerai, kad turėjome močiutes. Jos mums labai padėjo. Paskui išėjau gyventi į bendrabutį. O sesuo išėjo gyventi pas močiutę. Tėvas jai visada padėdavo. O mama mums paskambindavo tik per šventes.
Priėmiau mamą tokią, kokia ji buvo. Bet mano sesuo ne. Ji visą laiką ją labai įžeidinėjo. Ypač įsižeidė, kai mama neatėjo į jos išleistuvių vakarėlį.
Mes užaugome. Mano sesuo ištekėjo ir su vyru išvyko į kitą miestą. Mes su vaikinu, nors ir ilgai susitikinėjome, neskubėjome tuoktis. Gyvenome kartu nuomojamame bute. Dažnai lankydavau močiutę. Buvome labai artimos, bet stengiausi močiutei netrukdyti.
Tada mano močiutė susirgo, ją paguldė į ligoninę. Ligoninėje man pasakė, kad jai reikia geros priežiūros. Tada pradėjau kasdien pas ją lankytis. Atnešdavau maisto produktų, gamindavau valgį, valydavau arba tiesiog kalbėdavau su močiute. O svarbiausia, rūpinausi, kad ji laiku išgertų vaistus.
Taigi, šešis mėnesius ėjau pas ją. Kartais ateidavau kartu su savo vyru. Jis visada padėdavo: pataisydavo kai kuriuos daiktus, sutvarkydavo butą. O paskui močiutė pasiūlė eiti gyventi pas ją, kad galėtume sutaupyti pinigų nuosavam butui ir nereikėtų išlaidauti nuomojamam būstui.
Mes, žinoma, nedvejodami sutikome. Su močiute puikiai sutarėme, jai labai patiko mano vaikinas. Mes persikėlėme gyventi. O po šešių mėnesių aš pastojau. Žinoma, nusprendėme pasilikti kūdikį. Mano močiutė buvo labai laiminga, kad netrukus turės anūką. Mes tiesiog susituokėme ir sėdėjome su draugais kavinėje. O mano mama net neatėjo. Ji net nepasveikino manęs telefonu.
Kai mano dukrai buvo vos du mėnesiai, močiutė nukrito ir susilaužė koją. Man buvo labai sunku rūpintis močiute ir mažu kūdikiu. Man labai reikėjo mamos pagalbos. Paskambinau jai ir paprašiau padėti. Tačiau ji atsisakė. Ji pasakė, kad blogai jaučiasi ir ateis šiek tiek vėliau. Mano mama taip ir neįvykdė savo pažado.
O po šešių mėnesių mano močiutę ištiko insultas. Ji tapo visai prikaustyta prie lovos. Man buvo nepaprastai sunku ja rūpintis. Jei ne mano vyras, nežinau, kaip būčiau susidorojusi. Paskui močiutė pasveiko. Ji pradėjo lėtai kalbėti. Ji jau galėjo vaikščioti ir valgyti. Po insulto ji gyveno dar dvejus su puse metų. Ji galėjo matyti, kaip jos anūkė net pradėjo bėgioti. Senelė mirė ramiai, miegodama. Mums su vyru jos mirtis buvo sunkus smūgis. Juk labai mylėjome močiutę ir labai jos pasiilgome.
Mama atvyko tik į laidotuves. O po mėnesio atėjo: iškeldinti manęs ir pasiimti buto sau. Ji buvo įsitikinusi, kad gaus butą. Mama nežinojo, kad močiutė jai padovanojo butą iškart po to, kai gimė dukra. Štai kodėl mano mama nieko negavo.
Mano mamai, žinoma, tai labai nepatiko. Ji pareikalavo, kad atiduočiau jai butą, kitaip ji paduos mus į teismą.
– Pažiūrėk, kokios jos klastingos! Apgavai seną moterį iš jos buto, o dabar pats jame gyveni! Tau nepavyks išsisukti nuo atsakomybės! Nesvarbu, kas žiūrėjo į senelę! Butas turi priklausyti man!
Mano mama negaus jokio buto. Aš tai tikrai žinau, nes nuėjau ir pasitariau su notaru bei advokatu. Mes gyvensime bute, kurį mums davė mano dukters močiutė. O antrąjį vaiką, jei gims mergaitė, būtinai pavadinsime mano močiutės vardu.
