Mūsų močiutei jau aštuoniasdešimt. Prieš savaitę ji išvarė mano vyresnįjį brolį ir jo žmoną pro duris. Po to ji beveik su niekuo nebendrauja. Jei pasakau, kad ketiname pas ją užsukti, ji iš karto pakiša ragelį. Net durų niekam neatidaro.
Dėl kokios priežasties mano brolis persikėlė į nuomojamą būstą, jis nepasakys. Nelabai nustebau, kad močiutė jį išvarė, nes jis buvo neatsakingas ir vartotojiškas.
Kai tik močiutė pradėjo gyventi viena ir jos bute atsirado vietos, giminaičiai susirinko į šeimos tarybą. Pati močiutė nedalyvavo. Buvo tik vienas, bet labai rimtas klausimas: kaip ji gyvens viena būdama tokio garbaus amžiaus?
Tėčio sesuo nusprendė, kad močiute galėtų pasirūpinti jos trisdešimtmetė bedarbė dukra. Nors visi žinojo, kad mergina garsėjo nerūpestingumu ir abejingumu.
Kita tėčio sesuo surado močiutei nedidelį studijos tipo butą atokiau nuo centro ir tai perdavė kaip taupymą:
– Jaunieji persikėlė gyventi. Kaip ji galėjo sau leisti mokėti nuomą už erdvų butą?
Dėdė pasisiūlė priimti močiutę, o į butą persikeltų neseniai vedęs sūnus. Tai logiška: nelengva gyventi vienam, kai tau aštuoniasdešimt penkeri. Tegul jauni žmonės gyvena vieni. Visi šie merkantiliniai pasiūlymai buvo pateikti prisidengiant nuoširdžiu rūpesčiu močiute.
– Aš nerimauju dėl savo motinos. Taip ji bus gerose ir rūpestingose rankose! – pasakė jis.
Mano močiutė jau gyveno su vienu iš jo sūnų, o kitą dėdė norėjo apgyvendinti be šeimininkės. Mano tėtis pasiūlė leisti močiutei pačiai nuspręsti, kaip jai gyventi, bet visi pasipiktino.
Atkakliausia ir įžūliausia buvo pirmoji, tad visiems teko sutikti su jos dukra. Mergaitė pradėjo pakuotis, o močiutei telefonu buvo pranešta apie šeimos tarybos sprendimą. Senutė, kuri suprato, apie ką kalbama, numetė telefoną.
Pas močiutę atvažiavo jos sesuo, o pakeliui ji net pagalvojo, kokį remontą darys. Tačiau viskas išėjo ne taip, kaip ji norėjo. Senelė atsisakė atidaryti duris. Tačiau ji padėjo anūkei dovaną – stiklainį pomidorų.
– Kaip ji gali taip gyventi viena? – pasipiktinusi, nusivylusi mergaitė. – Ji pasakė, kad aštuoniasdešimt penkerius metus ji niekada negyveno, o dabar staiga to nori! Kas žino, kas per tie metai? O jeigu jai pasidarys bloga? O jeigu jai pasidarys blogai? Vienai yra pavojinga!
Senelė apie nieką negalvoja! Ji neturi sąžinės! Ji gyveno su tėvais, seneliu, vyru, vaikais, anūkais, anūko šeima. O dabar ji nori ramiai gyventi viena! Ir trijų kambarių bute. Tai pasipiktinimas! Laikas užleisti vietą jaunajai kartai!
Tik tėtis turėjo protingą požiūrį į šią problemą. Jam nepatiko mintis persikraustyti. Jis sugalvojo radikalų sprendimą. Senelė nebegalėjo likti viena. Su tuo negalima ginčytis. Seserys buvo teisios: visko gali nutikti. Vaikai net neturi buto raktų. Senelė pakeitė visas spynas, kai išvarė anūką. Tokiame amžiuje kiekviena diena nenuspėjama.
Mano tėtis, gavęs mamos sutikimą, jos bute įrengė kamerą. Dabar koridoriuje buvo matyti, kad močiutė eina pro šalį. Kiekvienas susirūpinęs giminaitis galėjo įsitikinti, kad jai viskas gerai. Pati močiutė, eidama pro kamerą, darė įvairiausius veidus.
Ji buvo pasiruošusi pati susimokėti už komunalines paslaugas, juolab kad vien pagal skaitiklį negalėjo daug vynioti. Ji atsisakė ir pagalbos, jei tik jie jos netrukdydavo. Dabar visi laimingi. Taip techninė pažanga padėjo močiutei su anūkais atsikratyti nepageidaujamų kaimynų, o iš rūpestingų vaikų atėmė pagrindinę priedangą.
Viskas baigėsi gerai. Išskyrus tai, kad močiutė iki šiol niekam neleidžia įeiti net arbatos. Vakar nuvažiavau jos aplankyti, o laiptinėje teko pakelti stiklainį uogienės. Matyt, močiutė vis dar bijo prarasti laisvę ir nepriklausomybę. Bet aš norėčiau, kad ji nusiramintų ir galėtų priimti svečius
