Neseniai darbe gavau premiją už tai, kad sėkmingai atidaviau ataskaitą. Nusprendžiau pasidžiaugti ir nusipirkti sau gražią suknelę. Juolab kad po dviejų mėnesių mano mamai turėjo būti jubiliejus.
Taigi šeštadienį nuėjau į didįjį prekybos centrą. Perėjau beveik viską, bet vis neradau nieko, kas man patiktų. Jau maniau, kad išeisiu iš parduotuvės be naujos suknelės. Bet tada netyčia užsukau į vieną mažą skyrių. Ten buvo tik viena suknelė. Kokios jos visos buvo gražios. Tiesiog nuostabios! Tiesa, ir jos buvo labai brangios. Bet juk gyvename tik kartą. Be to, tai buvo prizas! Juk turiu teisę sau patikti!
Išsirinkau sau penkias sukneles ir nuėjau į persirengimo kambarį. Dvi suknelės man atrodė ypač gerai. Šiaip ar taip, labai sunkiai, bet vis dėlto pavyko išsirinkti vieną suknelę. Sumokėjau už suknelę penkis tūkstančius ir ketinau eiti namo.
Bet tada nusprendžiau išgerti kavos. Nusipirkau kavos ir atsisėdau ant suoliuko pailsėti. Mano kolegė atsisėdo šalia manęs. Pradėjome kalbėtis, o aš pasigyriau savo naujais drabužiais. Kolegei labai patiko mano suknelė.
– Ji labai graži! Turbūt brangi? Aš negaliu sau leisti tokios suknelės. Bet aš jos taip noriu! Be to, netrukus turiu eiti į sesers vestuves. Neturiu kuo apsirengti.
– Nesijausk blogai. Yra daug parduotuvių. Tikrai rasi suknelę, kuri tau tinka ir gali sau ją leisti.
Tada baigiau gerti kavą, ir mes nuėjome savais keliais. Kai pirmadienį atėjau į darbą, prie manęs priėjo kolegė. Ji papasakojo, kaip negalėjo rasti jai tinkančios suknelės. Ir tada ji man pasakė:
– Ar negalėtum paskolinti man savo naujos suknelės? Mes su tavimi esame vienodo dydžio. Tik vienam vakarui.
– Ar tu rimtai? Iš tikrųjų aš ją irgi nusipirkau mamos jubiliejui.
– Dėl ko turėtum gailėtis? Aš būsiu labai atsargus. Jei ją išmirkysiu, išplausiu ir viskas bus gerai.
Iš pradžių mane suglumino toks įžūlumas. Bet paskui sugebėjau susikaupti. Žinoma, prašymas man atrodė labai keistas, kaip ir jos elgesys. Tačiau greitai pagalvojau, ką turėčiau daryti. Pasakiau tai savo kolegei:
– Gerai, sutinku. Aš tau padėsiu. Bet su viena sąlyga. Tu man išrašysi kvitą. Jame pasižadate grąžinti suknelę tokią, kokią jums atiduosiu. Tai yra, ant suknelės neturi būti maisto, lūpų dažų ar dezodoranto pėdsakų. Ir ji turi būti normalaus kvapo. Jei su suknele bus kas nors negerai, sumokėsite kompensaciją. Tris kartus didesnę nei suknelės kaina. Jei sutinki, rytoj atvešiu tau suknelę.
Mano kolega nesitikėjo, kad taip pasielgsiu. Ji nusišypsojo per jėgą ir iškart atsisakė mano pasiūlymo. Manau, kad pasielgiau teisingai. Kodėl būtent aš turėčiau jai atiduoti suknelę, kurią pati nusipirkau?
Nesu godi, bet neleisiu niekam manimi pasinaudoti. Mano kolegė labai gudri: ji norėjo sutaupyti pinigų, bet taip pat norėjo gerai atrodyti per sesers vestuves. Bet taip nebūna. Jai nepasisekė.
