Gyvename civilinėje santuokoje dešimt metų. Neturime laiko eiti į civilinės metrikacijos biurą. Auginame du vaikus, nors daugiskaita “auginti” būtų ne visai teisinga. Auginti yra teisingas dalykas. Mano žmona nieko nedaro namuose. Visa veikla apsiriboja arba buitinio chaoso didinimu, arba žiūrėjimu į televizoriaus ekraną.
Išjungė anteną. Tai nepadėjo: Žiūriu į savo išmanųjį telefoną, kol jame baigiasi gigabaitai, tada skuba papildyti mobilųjį telefoną ir toliau žiūri. Skundėsi uošvei, jis su uošviu gyvena kaime. “Tu esi vyras, tu moki!” Trumpai ir paprastai. Kaip tu moki? Nenoriu jam papriekaištauti, bet jis nesupranta žodžių. Dabar sėdi fotelyje ir nejudės iki vidurnakčio, kai žiūrės paskutinę seriją.
Pasivaikščiojimai su vaikais, trumpai pakomentuoja ji: “Norite pasivaikščioti, eikite pasivaikščioti!” Per visą šį laiką ji nesusirado nė vieno draugo, tik pažįstamus. Jai jų nereikia.
Paprašė manęs nupirkti mezgimo mašiną. Apsidžiaugė, nusipirko japonišką, pagal instrukciją – su ja galima daryti stebuklus. Pamatė 500 puslapių instrukciją – išmetė. Net nesivargino megzti šaliko. Vilnos kuokštus pamažu graužia kandys.
Turguje – tik kaip palydovas. Bėgioju tarp eilių, renkuosi, deruosi, sutariu, tempiu į automobilį.
Namas stovi miško pakraštyje. Pati neina, bijo pasiklysti. Grybus pažįsta tik keptuvės dėka. Ji vis dar painiojasi uogose, naudojasi užrašais ant uogienės stiklainių.
Tarp laidų pamatė bėgimo takelio reklamą: “Pirkite jį!” Pasiūlė bėgioti šalia namų esančiame stadione. Žiūrėjo į mane kaip į idiotą. Nusipirkau bėgimo takelį. Kartais ant jo džiovinu drabužius, bėgimo takelis nebuvo išnaudojamas kitaip, nors mano žmonos absoliutus svoris kasdien muša jos pačios absoliučius rekordus.
Kai absoliučiai negaliu ištverti, išsiunčiu vaikus pas tėvus ir porai dienų dingstu į žvejybą. Grįžęs matau tą patį vaizdą. Jei aš ir vaikai dingtume metams, nemanau, kad kas nors pasikeistų, nebent netvarka ir daiktų krūvos kampuose padidėtų.
Prieš mėnesį į svečius atvyko mano uošvis ir uošvė. Jie atsivežė maišus maisto iš kaimo. Mano žmona apsidžiaugė, o mano uošviai, pamatę mūsų butą, net arbatos neišgėrė, kaip tame anekdote.
Štai taip mes ir gyvename. Jei baigsite tai skaityti, tikriausiai pradėsite į mane mėtyti akmenis. Aš net nevengsiu, meskite, aš to nusipelniau, bet pasakykite man, ką turėčiau daryti?
