Prieš šešis mėnesius mūsų šeimoje įvyko didelė nelaimė: mirė mano tėvas. Po šešių mėnesių mus aplankė tėvo brolis, dėdė Igoris. Jis mus aplankydavo labai retai. Jis labai mažai bendravo su mano tėvu. Jie nesipyko, bet niekada gerai nesutarė. Jų santykiai visada buvo labai šaunūs. Kiekvienas jų gyveno savo gyvenimą.
– Kaip sekėsi kelionė? – Paklausiau.
– Kodėl vadinate mane “tu”? Nes esu tavo mėgstamiausias dėdė! – pasakė dėdė Igoris, maloniai šypsodamasis, tarsi jis tikrai būtų mano mėgstamiausias dėdė.
Dėdė man nesakė, kad jis atvažiuos, ir mes nepasiruošėme jo atvykimui. Tiesą sakant, su juo nekalbėjome nuo tėvo laidotuvių. Jis nė karto nepaskambino. Ir staiga jis atėjo. Kai susėdome prie arbatos puodelio, dėdė paklausė:
– Kaip pasidalysime palikimą? Mes trys? Niekas kitas?
– Kokį palikimą? – nustebusi ištarė motina, kai atsipeikėjo.
Tikrai buvo paveldėjimas. Turėjome gražų butą, didelį, gražų kaimo namą ir du automobilius. Mama bandė mane įtikinti parduoti namą ir nupirkti man butą mieste, kuriame studijavau. Tačiau kol kas neketinome to daryti: nusprendėme neskubinti įvykių.
– Koks paveldėjimas? Na, mano brolio paliktas turtas! – Dėdė Igoris atsakė.
-Tačiau žinai, kad jei mes su Maša būtume išvykę, tu būtum gavęs palikimą. Taigi jūs nieko negaunate!
– Bet aš esu brolis! Turiu teisę į palikimą
– Ne, nesate! Įstatymas yra mūsų pusėje!
– O jei tai sąžinės reikalas?
Dėdė Igoris labai protingas: jis puikiai žinojo, kad įstatymas jam nieko neduoda, todėl nusprendė spausti savo sąžinę. Tačiau jo žodžiuose ir veiksmuose nematėme jokios logikos. Mano tėvas ir dėdė Igoris niekada nebuvo draugai, todėl jis neturėjo nieko bendra su mano tėvo nuosavybe.
Kai tėvas pradėjo sirgti, jis iš karto pasakė, kad tik man ir mamai liktų viskas, ką turėjome. Niekas kitas. Tėtis nesiruošė dalytis mūsų nuosavybe su niekuo kitu.
– Ir ramia sąžine, Igori, nei vienas! Ir jūs tai puikiai žinote! Tu niekada nebuvai artimas savo broliui!
– Taip jau yra! Tai kaip blogas filmas! Vyras susituokia, o jo žmona viską pasiima. O tėvai, broliai, seserys, sūnėnai negauna nieko!
Dėdė Igoris ėmė stumti kaltę. Jis vertė mus sutikti pasidalyti turtą tarp mūsų trijų.
– Iki pasimatymo! Mes neketiname su jumis apie tai diskutuoti! – pasakė mano mama.
Kai dėdė Igoris išvažiavo, mes su mama užsidarėme namuose ir išvykome į mūsų miesto butą.
Tėvo brolį pažinojome pakankamai gerai, kad žinotume, jog jis nepasiduos ir mums teks jį paduoti į teismą. Juk išvakarėse buvo daug pinigų: trečdalis prabangaus dvaro, trečdalis gražaus buto miesto centre ir trečdalis dviejų automobilių. Tai buvo gana padori pinigų suma.
Taip nusprendė ir mano dėdė, kuris iš tikrųjų padavė mus į teismą. Jis tikisi laimėti. Tačiau įstatymas yra mūsų pusėje. Ko jis tikisi?
