Tradicija buvo tokia, kad iki 38 metų mūsų mama ir tėvas apskritai negalėjo turėti vaikų. Gydytojai skėsčiojo rankomis ir nežinojo, kokia tai problema. Kažkuriuo metu mama net pasidavė, pasidavė ir susitaikė su savo likimu būti bevaike. Mano tėvui tai nelabai rūpėjo. Jis vis kartojo: “Lida, nesinervink, nieko tokio – mes gyvensime sau. Matyt, jam irgi nelabai reikėjo vaikų.
Jau tada, kai mūsų motina buvo praradusi bet kokią viltį, vieną šventą dieną ji prašė Dievo duoti jai bent vieną vaiką. Nesvarbu, ar tai buvo Dievo valia, ar atsitiktinumas, aš gimiau. Mamos laimei nebuvo ribų. Mano tėvas jau buvo grubus su ja ir išsigąsdavo, kai verkdavau naktimis. Po metų gimė mano du broliai dvyniai. Mano mama jau šlovino Dievą visu balsu. Jis pagaliau padarė ją laimingiausia iš visų – motina. O kaip dėl mano tėvo? Kaip matote, jis visai nenorėjo vaikų. Nusprendė vykdyti sukčiavimą.
Paėmė mamos leidimą parduoti butą. Jie sako, kad turi daug vaikų, jiems reikia didelio. Jie parduotų šį ir nusipirktų didesnį, dalį jo paimtų į kreditą. Mano mama juo patikėjo. Tačiau vos tik tėvas gavo pinigų, jis pabėgo. Vis dar nežinome, kur jis yra. Taip jis paliko trijų vaikų motiną gatvėje. Kur tada turėjo eiti mama? Ji išvyko gyventi pas savo šeimą. Taigi gyvenome visi kartu – mes keturiese ir močiutė su seneliu dviejuose kambariuose. Mama visiškai prarado tikėjimą santykiais ir vyrais. Jai taip pat teko sunkiai dirbti. Išmaitinti ir aprengti tris vaikus buvo ne juokas.
Taip ir gyvenome. Po poros metų močiutė mirė, o paskui ir senelis. Žinoma, vietos buvo daugiau, bet vis dėlto. Vieną dieną mama atėjo su mumis į parką žaisti. Ten buvo žaidimų aikštelė, be to, buvo vasara, todėl nereikėjo sėdėti namuose. Vieną dieną prie jos priėjo maždaug jos amžiaus vyras. Jis pradėjo bandyti susipažinti, bet mama atsisakė. Mes ne kartą lankėmės tame parke ir mama vėl pasidavė – davė jam savo numerį, jie pradėjo bendrauti ir nuėjo į pasimatymą.
Po dviejų mėnesių apsigyvenome Grišos dideliame trijų kambarių bute. Jis tapo mūsų patėviu. Pasakyti, kad nuo tos akimirkos mūsų vaikystė tapo neįtikėtinai laiminga, reiškia nieko nepasakyti. Griša pakeitė mūsų tėvą – kartu džiaugėsi mūsų pergalėmis ir verkė dėl nesėkmių. Dabar esame suaugę su broliais, Grišą vadiname tėčiu. Taigi ne visada moteris su vaikais yra našta. Visada yra galimybė būti laimingam. Mano tėvas pabėgo nuo manęs ir mano motinos, stengdamasis padaryti mus laimingus, o mano patėvis, kaip tikras vyras, ėmė ir padarė mus laimingus.
