Kadaise draugavau su vaikinu, vardu Ričardas. Malonus vaikinas, senamadiškų pažiūrų, tikintis meile. Visada išlydėdavo žmones, maitindavo benamius gyvūnus. Jis buvo patrauklios išvaizdos, turėjo nuosavą būstą, automobilį, geras pareigas darbe. Apskritai tikras jaunikis.
Taigi man pasisekė būti jo nuotaka. Tą akimirką man atrodė, kad esu laimingiausia moteris pasaulyje. Mano draugės pavydėjo, vienu balsu kartojo: “Žiūrėk, neprarask tokio vyro!
Taigi aš stengiausi neprarasti, o jis laikėsi manęs. Tačiau mano laimė truko neilgai.
Vieną dieną Ričardas grįžo namo be nuotaikos, nežiūrėdamas į akis. Ilgai jo klausinėjau, kas atsitiko. Galiausiai jis prisipažino, kad susipažino su mano buvusiu vyru. Atsitiktinai. Verta paminėti, kad su juo nepalaikau jokių santykių. Nerodžiau Ričardui ir jokių nuotraukų, jis net nežinojo, kaip atrodo mano sutuoktinis. Taigi paaiškėjo, kad jis ieškojo susitikimo su juo? Tačiau susitikimas su mano buvusiuoju – tik istorijos pradžia.
Tarkime, kad tai įvyko atsitiktinai ir kad Ričardas kažkokiu būdu jį atpažino. Tačiau Ričardas pats priėjo prie mano buvusio vyro, susitiko su juo ir užmezgė pokalbį. Jie rūkė cigaretes ir pokalbis pakrypo apie mane. Nuo Ričardo nieko neslėpiau, bet man buvo įdomu, apie ką jie galėjo kalbėtis. Pasakyti, kad buvau sukrėsta, nėra ko. Mano būsimasis sužadėtinis prisipažino, kad neturėjo taip elgtis. Pasirodo, Ričardas tiesiog klausinėjo mano buvusio vyro, kokia esu, koks mano charakteris, kodėl išsiskyrėme ir panašiai.
Aš pradėjau verkti. Tai tokia išdavystė, susitikti su buvusiu vyru, sužinoti iš jo mano asmenybės detales. Nors esu čia pat, šalia jo, paklausk jo visko, ko tik nori. Ar tai normalu? Ar galima taip elgtis? Kodėl, Ričardai?
Neužtenka to, kad buvęs vyras apie mane pripasakojo visokių nesąmonių. O Ričardas bandė manęs paklausti, ar mano vyras sako tiesą. Kodėl turėčiau teisintis dėl to, ko nebuvo? Kažkas prikalbėjo nesąmonių, o aš turiu už tai atsakyti?
Staiga man dingtelėjo, kad nebegaliu gerbti šio vyro. Ne kaip žmogaus, ne kaip žmogaus. Ne, aš suprantu močiutes, sėdinčias ant suoliuko, diskutuojančias ir klijuojančias visiems etiketes. Bet jos juk močiutės. O tu esi vyras! Kodėl tu eini man už nugaros? Tu pasirinkai mane savo mergina, gyveni mano bute, valgai man iš rankų. Niekada nesuteikiau jokios priežasties nepasitikėti tavimi. Man jo poelgis buvo toks žemas ir nešvarus, kad akimirksniu praradau norą būti su šiuo žmogumi. Vos vienas poelgis, ir jis visiems laikams nužudė mano pagarbą šiam žmogui. Neturėjau jokio pateisinimo tam, ką jis padarė. Negalėjau atleisti tokios išdavystės.
Man visada atrodė, kad jei kas nors leistų sau pasakyti negražų žodį apie vyro merginą, jis geriausiu atveju tik pasipiktintų. O blogiausiu atveju galėjo net kilti kova. Bet sąmoningai ieškoti susitikimų su buvusiaisiais, klausinėti jų apie sužadėtinę už jos nugaros – tai ne mano galvoje.
Lygiai taip idealus jaunikis Ričardas krito man į akis… Tuomet supratau, kokią frazę sako vyresnioji karta. Kad šeimoje visų pirma turi būti pagarba vienas kitam. Niekada nepuoliau į kraštutinumus, bet vyriškos apkalbos – man tai per daug. Vyras turi teisę į silpnumą, ašaras, kaprizus, klaidas ir svaičiojimus. Bet elgtis kaip moteris, tikėti visokiomis apkalbomis – niekada!
