Mes su vyru turime tik vieną vaiką, suaugusį sūnų. Jis jau turi savo šeimą ir mes net spėjome tapti seneliais.
Aš užaugau sovietmečiu, ištekėjau po 30 metų. Tuo metu tai buvo laikoma sena mergina. Suprantama, visi iš karto laukė palikuonių. Būti bevaikiu sovietmečiu reiškė tą patį, kaip sirgti maru.
Na, o mes su vyru susilaukėme sūnaus ir nusprendėme, kad gana. Išsilavinę žmonės, supratome, kad vaikui išlaikyti reikia daug pinigų. O kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų reikia.
Ne veltui nusprendėme, kad užtenka vieno vaiko. Dėl to mums pavyko užauginti sūnų, suteikti jam gerą išsilavinimą ir gerai sutvarkyti savo gyvenimą.
Paaiškėjo, kad mano sūnus yra visiškai kitokios nuomonės. Iškart po vestuvių jo nuotaka pastojo, ir gimė mūsų anūkas. Jaunoji pora neturėjo nuosavo buto, todėl paėmė paskolą. Kažkokiu būdu mes ją kas mėnesį mokėjome. O tada sužinojau, kad mano svainė vėl nėščia. Žinoma, paklausiau, kaip jie ketina išlaikyti du vaikus ir paskolą už butą. Jie įsižeidė dėl manęs ir pasakė, kad susitvarkys. O aš ką – jie gali susitvarkyti, na, gerai, gerai.
Jie ilgą laiką sugebėjo susitvarkyti. Mano dukrytė negalėjo eiti į darbą, sūnus buvo atleistas iš darbo. Ką daryti? Jie nusprendė, kad gyvens mūsų bute, kurį nuomojome. Mano vyras pasakė, kad padės jauniems žmonėms išmokėti paskolą. Taigi mes su vyru ištisus metus mokėjome jų paskolą. Maniau, kad puikiai padedame vaikams. Tačiau taip nebuvo.
Neseniai sužinojau, kad paskola nebuvo sumokėta – vėluojama šešis mėnesius. Kur dingo pinigai – klausimas. Mano vyras įsiutęs, sako, kad daugiau jiems nepadėsiu. Aš esu sukrėsta. Net nežinau, ką sakyti ar daryti. Taip mes padėjome vaikams, o jie tiesiog sėdėjo mums ant sprando ir ilsėjosi. O ką dabar daryti?
