Viską dalinsimės su jumis po lygiai

Ryte Helena pakilo ant laimės sparnų. Ji jau daugiau nei savaitę palaikė santykius su gražiu vaikinu. Jie susipažino pažinčių svetainėje. Iš pradžių bendravo tik ten, o paskui apsikeitė telefono numeriais. Vakar išsipildė jos svajonė: Robertas pakvietė ją į užsienio mokslinės fantastikos filmo premjerą kino teatre.

– Helena, mes dirbame šeštadieniais, būsiu laisva apie penktą. Kino teatras yra vos už dviejų kvartalų nuo mano darbo. Norėjau tau iš karto pasakyti, kad netoliese yra puikus restoranas.

Jaunuoliai sutarė, kad ji užsakys jiems staliuką, o tada padarys užsakymą ir lauks jo restorane.

Helenos nė kiek nesuglumino tai, kad ji turėjo viena nuvykti į susitikimo vietą, o paskui rezervuoti staliuką. Esmė ta, kad ji manė, jog jis yra princas ant balto žirgo, kuris nuolaidžiauja paprastam žmogui.

Robertas buvo perspektyvus banko darbuotojas, mėgėjų tinklinio komandos kapitonas ir aistringas keliautojas. Jis buvo kiekvienos merginos svajonė, taip pat ir jos. Net drąsiausiose fantazijose ji negalėjo įsivaizduoti tokio vaikino šalia savęs.

Helena jau svajojo apie tai, kaip ji dalysis šeimyniniu gyvenimu kartu su juo ir bus šalia jo geresnėje ar blogesnėje situacijoje. Tačiau kol kas. Jaunuolis tik pasiūlė jai pasidalyti restorano sąskaitą.

– Helena, užsisakėte labai brangaus vyno, o austrių kainos čia fantastiškos, todėl siūlau kiekvienam iš mūsų susimokėti už savo užsakymą.

Vaikinas taip pritariamai ištarė savo žodžius, kad Helena tuoj pat išsitraukė piniginę ir sumokėjo už savo užsakymo dalį.

“Galbūt jis tikrina mane dėl merkantilizmo”. – pagalvojo mergina ir tuoj pat pasisiūlė pati susimokėti perkant bilietus į seansą. Robertas buvo puikus pašnekovas, toks pat įdomus kaip ir pats filmas. Jis ją visiškai sužavėjo, tačiau sieloje kirbėjo abejonės. Pasibaigus filmui viskas tapo dar aiškiau.

– Helena, ar jūs gyvenate Žiediniame kelyje?
– Taip, ir ar nuvešite mane ten?
– Taip, gali taip sakyti, mes jau beveik pakeliui, tik aš išvažiuosiu šiek tiek anksčiau.

Tą akimirką Helenai šovė į galvą, kad vaikinas ir čia nori sutaupyti pinigų ir taksi kainą dalijasi perpus.

– Kam ketinate skambinti? Visada aplink sukiojasi privatūs vairuotojai, jie mus paims už pusę kainos.

Jaunuolis pakėlė ranką į viršų, ir tą pačią akimirką jų link pasuko senas automobilis.

– Ar galite mane nuvežti į žiedinį kelią?

Vairuotojas atrodė šiek tiek jaunesnis už patį Robertą.

– Jokių klausimų, aš taip pat gyvenu tame rajone. Tai bus paskutinis mano šios dienos maršrutas. – atsakė jaunuolis ir atidarė automobilio dureles.
– Ar jūs važiuojate? O gal liksime čia visą naktį?

Bet atrodė, kad vaikinas Roberto negirdėjo, jis negalėjo atitraukti akių nuo Helenos.
– Ar mes valgysime, ar ne? Ar tu esi išgėręs?
– Ne, tik galvoju. – pasakė vairuotojas ir pažvelgęs į Heleną paleido garsios dainininkės dainą: “Viską su tavimi pasidalysime po lygiai…”

Artėjo naktis, keliai buvo pusiau tušti, ir dar nesibaigus dainai Robertas parodė į peroną, kur turėjo išlipti.

– Tu man skolinga pusę, – pasakė Robertas Helenai ir pabučiavo ją į skruostą.

Tą akimirką jai norėjosi verkti labiau už viską pasaulyje. Per tą laiką, kol jie bendravo, ji ne kartą įsivaizdavo jų pirmąjį bučinį, bet kad jis bus toks, ji net negalėjo numanyti.

– Kur eiti toliau?
– Aš nesuprantu?
– Kur tu nori atsikelti ant Kolcevajaus?
– 25 namas. – Helena liūdnai ištarė.
– Nesijaudink, už važiavimą iš tavęs neimsiu pinigų. Tokioms merginoms kaip tu nereikia imti mano lovytės, o nešti ant rankų.
– Gal galėtum dar kartą pagroti tą dainą?
– Apie tikrąją meilę?

Vairuotojas greitai nuvežė Heleną namo, užplūdo ją juokingais juokeliais ir klausimais, kad tik kuo ilgiau išlaikytų ją su savimi.

– Atsiprašau, turiu bėgti, mama jau žiūri lauk.
– Iki pasimatymo! – tarė mergina ir nuskubėjo namo.
– Iki pasimatymo rytoj. – pasakė vairuotojas ir ėmė skaičiuoti pro langus, kuriame bute gyvena Helena.

Helena visą naktį negalėjo užmigti. Vos tik užmerkusi akis ji sapnuodavo košmarus. Ji vis sapnuodavo, kad turi sumokėti, bet niekaip negalėjo rasti pinigų. Tik ryte jai pavyko užmigti.

– Helena, atsibusk, Robertas laukia tavęs su gėlėmis.
– Robertas net nežino, kur aš gyvenu.
– Bet kodėl jis nežino, juk vakar parvežė tave namo, o paskui ilgai gūžėsi automobilyje su savo mylimuoju.
– Mano brangusis! Mama, jo vardas Adomas. – Atsiliepė Helena ir nuskubėjo į balkoną.

Rate article