– Ar tiesa, Sara, kad tavo Vincas paliko Teilorą ir paliko ją su dukra?” Kaimynė sutiko Sarą grįžtančią iš parduotuvės.
– “Jis išėjo, jis nepaliko, kas tau iš to? Ar tu neturi apie ką daugiau kalbėti, ar ką?” Sara susiraukė.
Vincas gyveno su Teilore trejus metus, jie turėjo dukrą Lizą. Vincas visada buvo vakarėlių mėgėjas, ilgai gyveno su motina ir neskubėjo tapti savarankiškas. Motina viliojo jį merginomis iš kaimo, prašė anūkų. Tačiau viskas buvo bevaisiška.
– Kam man jų reikia? Kad įkyrėtų be galo ir neduotų man ramybės? Jų visų jau nebėra – duok jiems visus pinigus ir patogumus. Jie visi savanaudžiai!” – Vincas padarė išvadą ir persivertė ant kito šono.
Nors Sara norėjo anūkų, ji mylėjo savo sūnų labiau už viską pasaulyje. Ir visada jį teisino. Jei jis nedirba – na ir kas, tegul ilsisi. Kai Vincas vėl gavo darbą ir netrukus iš jo išėjo, motina tuoj pat paaiškino kaimynams:
– Kodėl jis turi laužyti nugarą dėl tokių pinigų? Kai mokės padoriai, tada jis eis dirbti!
Štai kodėl jis neskubėjo vesti – jam reikėjo išsikraustyti nuo motinos, išlaikyti šeimą, auginti vaikus. Geriau gulėti ant sofos po motinos sparneliu. Mama visada tave pamaitins, sušildys, nepaglostys ir supras.
Tačiau gamta daro savo ir arčiau 30-ies Vincas nusprendė susituokti. Apie savo norą jis pranešė mamai, o Sara net apsidžiaugė, kad netrukus turės anūkų, kuriais galės rūpintis. Jie pradėjo ieškoti nuotakos. Pasirinkimas krito ant Teiloro iš gretimos gatvės. Ji buvo gera, maloni ir kukli mergina. Ji dirbo kaimo bibliotekoje, tuo metu gyveno su tėvais.
Vincas su visu savo žavesiu tapo dažnu bibliotekos lankytoju. Žinoma, knygų jis neskaitė, bet pradėjo dažnai lankytis. Taip prasidėjo jų romanas. Teilorė nebuvo išlepinta vyrų dėmesio, todėl greitai sutiko su šiais santykiais. O tada atėjo metas vestuvėms. Vinco motina nupirko jiems seną namą netoli savo namų ir ten apgyvendino jaunuosius, laukdama anūkų.
Vincas ir Teilorė ten gyveno trejus metus ir susilaukė dukters. Tačiau šeimyninis gyvenimas nesusiklostė nuo pat pradžių. Jaunavedys nebuvo pasirengęs šeimyninio gyvenimo sunkumams. Jis nuolat skųsdavosi motinai dėl savo žmonos:
– Aš negaliu, mano motina yra su ja! Iš pradžių ji tylėjo, bet dabar jos balsas prasiveržė. Ji man prikaišioja, kad eičiau į kitą darbą, jai vis trūksta pinigų! Ji nepatenkinta mano, kaip sargybinio, darbu. Viskas jai blogai, viskas blogai, – apgailestavo Vincas.
– Taip, nemaniau, kad Teiloras taps toks irzlus. Ji pati nėra labai gera šeimininkė. Pabūk su manimi kelias dienas, tegul pagalvoja apie savo elgesį, – nuramino Sara sūnų.
Taigi Vincas pabėgo iš namų pas motiną. Mat jo kuklioji Teilorė virto megalomane, kuri tai prašo pinigų vaikui, tai reikalauja ką nors daryti namuose. Taip jis ėmė jai skambinti.
Po dar vieno skandalo Vincas su daiktais persikraustė pas motiną.
– Pasiilgau savo motinos! Šiandien ji visiškai persistengė – pasakė, kad nesu vyras! Nes nesusitvarkau su savo pareigomis. O jai nesvarbu, kiek tu padarysi, kiek duosi – to neužtenka! Tegul ji dabar gyvena viena, pamatysi, kaip bus, – piktas Vincas dėliojo daiktus į spintą, kuri stovėjo jo senajame kambaryje motinos namuose.
– Tai tegul gyvena viena, tegul galvoja! Kitaip, matai, – surado karalaitę, jai viskas negerai! Eik miegoti, sūnau, bent jau nusiramink, – džiaugėsi Sara, kad sūnus vėl grįžo pas ją.
– Taigi ši didybės manija vis slepiasi už dukros, sakydama – jos dukrai reikia to, jos dukrai reikia ano! O aš nematau, kad vaikui daug ko nereikia – pamaitinti, paguldyti į lovą ir viskas, ačiū. Turiu kivirčingą žmoną, – vėl skundėsi Vincas, perduodamas motinos barščius.
– Žinoma, sūnau! Daviau anūkei pinigų, kad pavasarį batus nusipirktų, ar jai visko trūksta? Dievas man davė dukrytę, – Sara nusuko akis.
Laikas bėgo, Vincas nė nemanė grįžti pas žmoną. Jis laimingai ir šiltai gyveno su motina. O ten – problemos, rūpesčiai ir žmona, kuri pjauna kaip pjūklas be galo.
Teilorė kažkaip susitvarkė pati, bet po kelių mėnesių nusprendė su dukra grįžti pas tėvus. Mat jai buvo priekaištaujama dėl namo, kuriame gyveno ir augino dukrą Vincą.
– Matau, Sara, tavo Vincas visai nedalyvauja dukters auklėjime, – paklausė kaimynė.
– Kodėl jūs taip manote? Ką dar tau pasakė Teiloras? Kokia spėlionė! – Sara supyko.
– Ji man nieko nepasakojo! Mano dukra su ja draugauja, ji dažnai lankosi jų namuose, pati viską mato. Kad Teiloro tėvai padeda auginti anūkę ir viskuo aprūpina, – kaimynė su džiaugsmu pažvelgė į Sarą.
Ji jau seniai norėjo pastatyti ją į vietą prie savo sūnaus, kurį visaip gyrė ir saugojo.
– Taip, Teiloras yra geriausias! Ji nesugebėjo išlaikyti savo vyro, o dabar visiems skundžiasi! Pamatysime, kas teisus ir kas kaltas. Ir netgi planuojame pasiimti savo anūkę! Taip!” – Sara kalbėjo rimtai.
– Pasiimti ją? Štai ką jūs, kaimynai, darote, ir kaip ketinate atimti vaiką iš motinos? Jūsų Vincas vėl nedirba, jis guli, o dukra kažkur auga, – juokėsi kaimynė.
– Mes jį pasiimsime! Ateis laikas, ir mes jį paimsime! Mūsų Liza, ne jų, – Sara griebė maišus ir nuėjo link namų.
***
Praėjo dveji metai. Vincas vis dar gyveno su motina. Jis nenorėjo nieko keisti savo gyvenime. Motina retkarčiais atnešdavo anūkei dovanų, o mergaitės tėvas nepadėdavo. Jis neturėjo darbo, nenorėjo jo ieškoti.
– Vincas! Kaip ilgai tu gali meluoti, – kartą sušuko Sara, – imkime į galvą. Mano dukra auga, man gėda žiūrėti žmonėms į akis.
– Gėda, tai nežiūrėk, – atsakė Vincas, – aš gyvenu ne dėl žmonių, o dėl savęs. Norėjai anūkų – gavai juos. O aš su tomis moterimis daugiau nebesusitikinėju! Jos visos savanaudės, nori tik pinigų ir visa kita. Užteks, man šeimyninis gyvenimas baigėsi.
– Teiloras vis dar gyvena su tėvais. Gal kaip nors su ja susitaikysi, juk dar turite bendrą dukrą?” – tyliai paklausė motina.
– Su tuo didybės maniaku?! Jokiu būdu! Kad paskui ji vėl galėtų mane įskaudinti. Ne, atsiprašau.
– Tu nenori, todėl dabar sėdėk vienas! Daugiau tavęs nebesaugosiu. Gerai, kad Teiloras nesikreipė dėl alimentų. Kitaip būčiau įsiskolinusi.
– Jei ji tai padarys, eisiu dirbti už dyką, tegul ji gauna alimentus… – piktdžiugiškai atsakė Vincas.
– Dėl tavęs gėda žiūrėti žmonėms į akis. Nežinojau, kad taip užaugsi. Aš viskuo rūpinausi, saugojau tave. Bet turėjau būti griežtesnis! Ak, tu.
Taigi Sara klaidžiojo su savo blogu sūnumi. Tik po kurio laiko ji suprato, kad veltui visų akivaizdoje jį lepino ir saugojo. Jis užaugo neatsakingas tinginys. Tačiau buvo per vėlu. Sarai liko vienintelis džiaugsmas – aplankyti anūkę su dovanomis. Laimei, buvę giminaičiai viską suprato ir ją priglaudė. Net ir po to, kai Teiloras ištekėjo už kito vyro, kuris Lizą augino kaip savo dukrą.
O taip atsitinka, kai motinos meilė būna akla.
