Esu ištekėjusi jau seniai, su vyru susipažinau dar universitete. Su niekuo kitu nesusitikinėjau, pasirinkau jį ir likau su juo. Buvau iš tų dinozaurų, kurie ištikimi vienam vyrui ir niekam nekrito į akis.
Susituokėme trečiame kurse. Jauni ir žali. Nežinau, ar mūsų meilė buvo stipri, bet manau, kad taip, nes tiek metų gyvenome po vienu stogu. Visi bendraklasiai mus laikė sektinais pavyzdžiais, nors nebuvome vienintelė pora klasėje. Kodėl taip buvo? Tikriausiai todėl, kad visada laikėmės kartu, nepaisant įvairių sunkumų ir problemų.
Ketvirtaisiais metais tapome tėvais. Neatsisakėme studijų, daugelis mokytojų pritarė mūsų pozicijai, be to, nebuvome įžūlūs. Atkaklumu ir stiprybe baigėme aukštąją mokyklą, gavome diplomus ir atšventėme šį įvykį. Mano vyras visada man padėdavo, dalijomės visais namų ruošos darbais.
Kito vyro neįsivaizdavau. Mano vyras yra mano idealas, mano sielos draugas. Mes visada vienas kitą papildydavome ir beveik niekada nesiginčydavome. Tokioje šeimos idilėje turėtų gimti laimingi vaikai, todėl po dvejų metų apsisprendėme dėl dukros.
O kodėl gi ne? Turėjau rūpestingą vyrą, sveiką ir savarankišką sūnų… Taigi dukra buvo tiesiog būtina paveikslui užbaigti.
Atrodo, kad esu laimingiausia moteris pasaulyje. Mano vyras mane mylėjo ir visada man padėjo. Nepaisydamas savo pamaininio darbo, jis grįždavo namo ir žaisdavo su vaikais, o aš galėdavau skirti laiko sau. Niekas nežadėjo bėdų, bet staiga pastebėjau, kad vyras man tapo šaltas.
Jis pradėjo vėluoti darbe ir priekabiauti prie manęs. Nuolat erzino ir nervino. Kartą į klausimą “Kaip tu?” jis atsakė, kad mano reikalas – virti barščius, šluostyti vaikams snukius ir naktimis pataikauti vyrui.
Su tokiu požiūriu praradau norą eiti į miegamąjį ir prisiglausti prie viryklės. Maniau, kad vyras susimąstys apie savo elgesį ir pasitaisys, bet viskas tik pablogėjo. Laikui bėgant mano vyras atsisėdo ant stiklo ir pradėjo dingti naktimis. Vietoj mylinčio tėvo į namus grįžo tikras tironas.
Vieną dieną jis grįžo namo ir pradėjo rėkti:
– Man nusibodo vaikų rėkimas ir tavo naminės treninginės kelnės. Niekada tavimi nesididžiavau, tu niekada nedėvėjai makiažo ir nesipuošdavai dėl manęs. Nenoriu su tavimi niekur eiti, nes esi nesusitvarkiusi. Tu nori tik pinigų, o manęs niekas neklausia, ko aš noriu!
Paskambinau savo uošvei, bet ji ėmė ginti savo sūnų ir prašyti, kad nesikreipčiau dėl skyrybų. Susikroviau daiktus ir su vaikais persikėliau į nuomojamą butą. Draugė padėjo dukrą leisti į darželį, o aš susiradau papildomą darbą. Sunku gyventi, bet mums pavyksta. Bent jau niekas į mus nemėto kumščių!
Jau per teismą paaiškėjo, kad mano vyras buvo psichikos ligonis. Jo tėvai tyčia tai nuo manęs slėpė. Jie prisidėjo prie mūsų sąjungos, nes aš puikiai tikau psichiškai nesveikam sūnui, buvau rami ir paklusni. Mano uošvė gydė jį Vokietijoje, tačiau gydymas nedavė jokių rezultatų. Tuomet jis gėrė tabletes, kad galėtų gyventi normalų gyvenimą. Žinoma, man jo gaila, bet nenoriu gyventi su neadekvačiu žmogumi viename bute. Svarbiausia, kad jo liga nebūtų perduota jo vaikams.
