Kai buvau pasimatyme su savo darbuotoju, tai buvo tiesiog siaubinga, nes šis žmogus buvo žmogus, kuris bijo išleisti papildomą centą, todėl viskam taupo. Tą vakarą jo godumas mane tiesiog pribloškė, nes tikėjausi, kad jis galės nupirkti man bent kavos.
Galiausiai atsikračiau jo po to, kai manęs paprašė vykti į komandiruotę. Maniau, kad tai geriausias būdas atsikratyti savo darbuotojo. Turėjome su viršininku dvi dienas važiuoti į kitą miestą, tame mieste turėjo vykti prekybos paroda ir mes tiesiog privalėjome joje dalyvauti. Po šios komandiruotės turėjau gauti paaukštinimą darbe, todėl atsisakyti buvo nuodėmė. Už visą mano viešnagę kitame mieste už mane įmonė vis tiek galėjo visiškai sumokėti, trumpai tariant, pliusų buvo milijardas.
Paskutinę minutę viršininkas man pasakė, kad skrisime lėktuvu, todėl buvau tiesiog pakerėtas, nes dar niekada nebuvau skridęs lėktuvu. Jau prieš lipdamas į lėktuvą labai susinervinau, nes man nelabai patiko patikrinimai. Vėliau jie ėmė mane kažkuo įtarinėti, todėl kruopščiai patikrino mano mažą rankinę, bet joje buvo tik nagų lakas, o jie manė, kad norėjau į lėktuvą įsinešti kokį nors ginklą.
Po visų šių ilgų patikrinimų, trukusių beveik dvi valandas, pagaliau galėjau įlipti į lėktuvą, šalia manęs buvo ir mano viršininko vieta, džiaugiausi, kad šiame lėktuve sėdžiu ne viena. Bosas tiesiog sėdėjo abejingu veidu, tikriausiai jam ne pirmą kartą teko praeiti visus šiuos patikrinimus oro uoste, taigi jis prie to pripratęs.
Kadangi tai buvo mano pirmas kartas, galėjau suprasti, kodėl taip nervinausi dėl šio skrydžio į kitą miestą. Kai praėjome visus saugumo patikrinimus, lėktuve net užmigau. Kai tik pakilome į orą, man atsivėrė puikus vaizdas pro langą. Mano viršininkas žiūrėjo į mane su šypsena veide, tą akimirką tas žvilgsnis mane labai suglumino ir net išgąsdino.
Vėliau mūsų maršrutas buvo pakeistas, o paroda perkelta į kitą šalį, todėl mūsų skrydis truko apie penkias valandas. Laikas ten labai skyrėsi nuo mūsiškio. Daug sužinojau apie savo viršininką. Pasirodo, jis ne visą laiką vaikščiojo su griežtai juodu kostiumu. Kiekvieną dieną jis didžiąją dienos dalį vaikščiojo vilkėdamas kostiumą, o neseniai jam sukako trisdešimt dveji, ir aš net pamiršau jį pasveikinti su gimtadieniu.
Jo charakteris taip pat buvo labai skirtingas. Tiesą sakant, būdamas biure jis buvo gana griežtas ir piktas, bet kai mes su juo buvome kartu kambaryje, jis su manimi elgėsi labai gražiai ir dažnai šypsojosi. Kai pirmą kartą išlipome iš lėktuvo, maniau, kad jis elgsis visai kitaip.
-Mes galime užsisakyti mums taksi iki viešbučio, tiesa?
– Šiuo metu mes nesame biure, todėl nereikia būti tokiam formaliam.
– Ak, na, tada sutarta, – sakau išsigandusiu balsu. Vėliau man pasirodė, kad tai kažkas gėdingo.
Aleksui buvo aišku, kad šiuo metu nesijaučiu labai patogiai, bet jis greitai rado šios problemos sprendimą. Taigi mes su juo sužaidėme kelis tiko žaidimus, kad atitrauktume dėmesį nuo įtemptos situacijos. Prie to praleidome apie penkias valandas ir net nepastebėjome, kad jau buvo vėlu.
Kiek vėliau užsukome į kavinę pavalgyti, nes skrydžio metu beveik nieko nevalgėme. Ši kavinė buvo visai šalia mūsų viešbučio. Jis man daug pasakojo apie šį miestą užsienyje. tarsi gyventų jame nuo gimimo ir galėtų būti net gidu.
Vėliau, kai pabendravome su Aleksu, jis pasiūlė man kartu su juo nueiti į barą išgerti. Aš, žinoma, sutikau. Galų gale, kodėl atsisakyti, kai taip gerai bendraujame ir puikiai leidžiame laiką? Kai išgėrėme gėrimų, Aleksas man papasakojo:
Man patinka stebėti tave dirbant mūsų biure, mano nuomone, esi labai įdomus žmogus, mums netgi pavyko rasti bendrą kalbą ir kalbėtis apie viską pasaulyje, mums labai gera kartu.
Tą akimirką labai sutrikau ir mano širdis ėmė labai greitai plakti. Tada nuėjau į savo kambarį ir pakeliui daug galvojau apie jo žodžius, viskas atrodė taip, tarsi būtume buvę pasimatyme, ir tai buvo labai romantiška iš jo pusės. Man labai patinka tokie žmonės, ir manau, kad įsimylėjau savo viršininką.
