Mano sesuo turi šią keistą savybę. Ji pernelyg aukština savo vaiką ir mano, kad aplinkiniai turėtų patirti tą patį, ką ir ji. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra.
Jos vaikui tik penkeri metai. Neturiu nieko prieš jį – mes visi jį mylime, žinoma, kaip artimiausi giminaičiai, bet nieko daugiau. Turime pakankamai rūpesčių dėl savo pačių vaikų.
Kita vertus, mano sesuo sau įteigė, kad jos dukra yra labai retas, ypatingas vaikas. Turime į jį kreiptis kaip į angelą. O kadangi angelai nenusideda – viską, ką šis angelas padarė, būtinai turime atleisti.
Na, bent jau ji pati to nori. Štai kodėl niekam ne itin smagu, kai ji ateina į svečius. Ir eiti pas ją pačią, tiesą sakant, irgi ne itin patogu. Taip jau sutapo, kad esame ne tik seserys, bet ir darbuotojos, taigi dirbame toje pačioje įmonėje. Todėl ir man reikėjo kai ką aptarti.
– Atvažiuok, – pasakė sesuo telefonu. – Iškepsiu tavo mėgstamą omletą. Pasimatysime per pietus.
Taip, ji buvo virtuvės meistrė, ypač savo firminio omleto.
Tuoj ateisiu, – trumpai pažadėjau ir pakabinau ragelį.
Išbėgau ieškoti automobilio raktelių. Manau, pakeliui užsuksiu į kepyklėlę nusipirkti skanėstų. Esu tikra, kad be arbatos neišsiversiu. Na, apskritai atvažiavau, o ji sėdi ir maitina savo vaiką, gestu rodydama, kad prisijungčiau prie jų prie stalo. Taigi atsisėdu, vienas dalykas vedė prie kito, ir tada ji man pasako:
– “Valgyk”, – sako ji, pastumdama į šalį lėkštę su akivaizdžiai nuvalkiotu omletu. – Monika jo nebaigė.
Štai čia ji mane ir užklupo:
– Argi šiais laikais namuose nelaikomos švarios lėkštės? – paklausiau vos sulaikydama emocijas.
– Mano Monika yra švariausias vaikas. Ir jos rankos visada švariausios, – atsakė mano sesuo, prisitraukdama vaiką arčiau savęs, nes jis sėdėjo krapštydamas nosį.
Tai buvo viskas, o po to aš šniurkštelėjau ir daugiau niekada nevaikščiojau pas seserį pietauti.
Ką darytumėte, jei būtumėte mano vietoje?
