Gimiau mažame kaimelyje. Baigusi aštuntą klasę įstojau į kulinarijos mokyklą ir po ketverių metų ją baigiau. Tuo metu buvo daug kalbama ir rašoma apie Baikalo-Amūro magistralės tiesimą. Būdama jauna mergina taip pat pajutau romantišką potraukį, todėl nuėjau ten dirbti. Dirbau savo srityje, bet po penkerių metų supratau, kad romantika yra romantika, bet reikia kažką daryti iš savo gyvenimo.
Dirbdama Baikalo-Amūro magistralėje susipažinau su Tomu, kuris buvo impresarijus iš Maskvos ir turėjo tinkamų ryšių sostinėje. Nuvažiavau į Maskvą, susiradau Tomą ir paprašiau, kad jis padėtų man patekti į institutą. Jis man neatmetė, bet pasakė, kad tai kainuos pinigų. Pinigų turėjau, buvau susitaupęs nemažą sumą dirbdamas Baikalo-Amūro geležinkelyje. Už paslaugą sumokėjau 4000, tais laikais tai buvo dideli pinigai.
Taip pat spėjau pasikeisti pažymėjimą ir pasą. Už naujus dokumentus taip pat sumokėjau. Dabar pase parašyta, kad esu penkeriais metais jaunesnis, o naujajame pažymėjime – tik dvejetai ir penketai.
Tomas padėjo man įstoti į institutą, bet pamatęs mano pasą nustebo ir pasakė, kad į jį patekau nepagrįstai pakeitęs gimimo metus. Bet aš nenorėjau nieko klausyti, visi juokavo, kad susirasiu sau jauną vyrą. Juk mano dokumentuose buvo parašyta, kad man aštuoniolika metų ir kad esu Maisto pramonės instituto pirmo kurso studentė.
Man prasidėjo naujas gyvenimas. Dabar mane supo visai kiti žmonės, tai buvo vakarykščiai moksleiviai, jauni ir linksmi vaikinai. Po metų ištekėjau. Mano vyras buvo Markas, kuriam tuo metu buvo devyniolika metų. Jis buvo iš Maskvos, o aš prisiregistravau jo tėvų bute.
Kai baigiau studijas, šalyje prasidėjo perestroika. Mums su vyru pavyko greitai susiorientuoti, išsinuomojome nedidelį plotą ir atidarėme užkandinę. Vėliau mums pavyko ją išsipirkti ir tapome savo baro savininkais.
Su vyru gyvenome neblogai, nors vaikų neturėjome. Ir štai vieną dieną nusprendėme aplankyti mane kaime, kuriame praleidau jaunystę. Sutikau savo bendraklasius ir draugus. Žinoma, mano gyvenimas buvo visai kitoks nei jų, ir aš atrodžiau daug geriau nei mano bendraklasiai. Man pavydėjo, ir vienas iš mano bendraklasių pasakė mano vyrui, kad aš dirbau BAM’e ir buvau vyresnė, nei jis manė.
Markas ėmė priekaištauti, kad apgaudinėju. Jis labai pasikeitė, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Mes su juo išsiskyrėme. Šeimos verslą teko pasidalyti. Aš savo daliai nusipirkau butą, o mano vyras davė bankams paskolas, kurias po mūsų skyrybų ėmė su grobuoniškomis palūkanomis.
Šiuo metu vis dar dirbu, nors jau sulaukiau pensinio amžiaus. Dažnai pagalvoju apie Tomą, kuris sakė, kad neprotinga būti penkeriais metais jaunesnei su nauju pasu. Tačiau niekas negali sugrąžinti praeities ir niekas negali ištaisyti jaunystės klaidų.
Neseniai svečiavausi pas mamą ir sutikau bendraklasį. Ji jau dvejus metus yra pensininkė ir rūpinasi anūkais bei daržais. Man dar liko ketveri metai dirbti, bet mano sveikata jau nebegera. Kai esame jauni, darome neapgalvotus dalykus, už kuriuos tenka mokėti suaugus.
Gal kam nors yra tekę atsidurti tokioje situacijoje arba girdėti apie žmogų, kuris save jaunina. Tikiuosi gauti patarimų, kaip ištaisyti savo kvailystę, kurią padariau prieš daugelį metų.
