Per savo 27-erius metus tikrai nesijaudinau dėl to, kad neturiu santykių. Kai pažvelgiau į savo artimus draugus ir jų santykius su antrosiomis pusėmis, su kuriomis jie nuolat ginčijosi ir aiškinosi, supratau, kad man to galvos skausmo nereikia. Kodėl, juk turiu nuosavą butą, automobilį, stabilų darbą. Retkarčiais susitikdavau su merginomis, bet nieko rimto nenumatyta.
Maniau, kad gyvensiu savo ramų gyvenimą, bet likimas man paruošė ką kita. Vieną dieną su keliais artimiausiais draugais nuėjau į vakarėlį. Visi jie buvo poros, o aš likau vienas. Vakaras kaip tik įsibėgėjo, mes linksminomės, gėrėme skanų vyną, valgėme suši ir tada atėjo dar viena mergina. Ji taip pat buvo viena, kaip ir aš. Kai pamačiau tik Laurą, ji man iškart labai patiko.
Joje pajutau kažką savo. Ir ji man labai gražiai šypsojosi. Aš pirmas su ja susipažinau, o kai prisistačiau, pamačiau šviesą jos akyse. Jau tada supratau, kad šią merginą sutikau ne veltui ir ji labai skiriasi nuo kitų. Žodžiu, po savaitės pradėjome susitikinėti, o po poros mėnesių paprašiau Lauros tapti mano žmona. Ji protinga, graži, miela, labai gerai išauklėta ir puiki šeimininkė. Kaip galėjau praleisti tokią merginą? Ir Laura iš karto sutiko būti mano žmona. Gyvenome mano bute.
Iš pradžių negalėjau atsidžiaugti, kad ši svajonių mergina tapo mano žmona. Ji nuolat pasitikdavo mane namuose su skania vakariene, gražiais drabužiais, važiuodavome į keliones, viskas mums buvo gerai.
Paskui Laura pakeitė darbą. Ankstesniame darbe jos netenkino atlyginimas, o ir į darbą važinėti buvo labai toli. Tuo pat metu, kai prasidėjo pandemija, žmona perėjo dirbti į nuotolinį darbą. Tiesą sakant, tai buvo dar geriau, ji nuolat būdavo namuose, o darbą galėjo atlikti ir daugiau namuose. Tačiau laikui bėgant žmona iš tiesų apleido save. Visada buvo pavargusi, dėvėjo kažkokius senus drabužius. Grįždavau namo, o šaldytuvas būdavo tiesiog tuščias, visur nešvaru, daiktai išmėtyti. Kai paklausdavau, kas negerai, Laura man griežtai atsakydavo: aš dirbu. Kas iš to, kad ji dirba? Ji yra namuose, o kai išvažiuodavo į miestą, viskas būdavo gerai.
Dabar ji visai atsisakė gaminti ar pirkti maisto. Ji sako, kad gali išsiversti su traškučiais. O traškučiai man nėra maistas, aš noriu gerai pavalgyti. Maždaug metus nuolat pirkau maistą restoranuose, o paskui tiesiog pavargau. Dar kartą paklausiau Lauros, ar viskas bus taip pat, kaip anksčiau, ar ji susitvarkys. Ji atsakė, kad ne. Ir aš nusprendžiau, kad man tokios žmonos nereikia. Jei mes nesistengiame dėl savo santykių, mums jos nereikia.
