Noriu jums kai ką prisipažinti. – Gal ir vėlai, bet noriu, kad apie tai sužinotumėte.
– Kodėl?” Vyras sėdėjo ant lovos krašto, šalia susirgusios žmonos, ir nervingai laukė, kol atvažiuos greitoji pagalba. “Man nereikia nieko žinoti. Dabar ne laikas.
– Kodėl?” – įsižeidusi paklausė žmona. – Ar tavęs visai nedomina mano paslaptys?
– Vyras ramiai patapšnojo jai per petį, – tu būtinai man papasakosi. Bet vėliau. Dabar atvažiuos greitoji pagalba ir tu pasijusi geriau.
– Ne, aš noriu, kad tu mane išklausytum dabar, – drebančiu balsu primygtinai reikalavo žmona, – kol dar nevėlu.
– Ką reiškia – kol dar nevėlu? – pasipiktino vyras. – Tylėk.
– Aš tavęs nesuprantu… – žmona nustebusi pažvelgė į vyrą. – Kodėl tu nenori manęs išklausyti?
– Aš tiesiog nenoriu. Jei turi kokią nors paslaptį, yra priežastis, kodėl nenorėjai man jos pasakyti. Tegul taip ir lieka. Žmonės paslaptis pasakoja paskutinę akimirką. Tiesa?
– Na, – žmona pritariamai linktelėjo galva. – Teisingai. Taigi aš noriu…
– Pasirinkai netinkamą laiką, – sustabdė ją vyras. – Tau dar per anksti atskleisti savo paslaptis. Jūs gyvensite labai ilgai ir laimingai. Ar supranti?
– O jei ne?” – pavargusi paklausė ji.
– Ne, staiga ne! Ilgai ir laimingai!
– Ne, aš vis tiek tau pasakysiu. – Ji paėmė vyro ranką ir drebančiomis rankomis ėmė ją glostyti. – Prisimink tuos metus, kai pinigai nuvertėjo tris kartus.
– Ką?” – vyras sumurmėjo.
– Tai buvo taip seniai, kad net tiksliai neprisimenu, kokie tai buvo metai.
– Aš irgi neprisimenu, – vyras nusišypsojo.
– Tu viską prisimeni. Taigi, iki tos dienos turėjau didžiulę pinigų sumą.
– Tikrai milžiniškų? – vyras nusišypsojo.
– Taip, taip, taip ir buvo. Už šiuos pinigus mes su tavimi galėjome nusipirkti naują trijų kambarių butą. Ir netgi šiek tiek liktų… Šiek tiek… Čia.
– Ir ką?” – vyras gūžtelėjo pečiais.
– Kodėl jūsų nestebina tai, ką jums pasakiau? – žmona buvo atsargiai nusiteikusi.
– Kodėl turėčiau nustebti?
– Ką tu turi omenyje? – moteris akimirką net sustingo iš nuostabos. – Mes vis dar glaudžiamės mažame namelyje. Galėjome gyventi choruose! Ir tai mano kaltė. Ar tu supranti?
– Dieve mano, tu radai ką prisiminti… – Dabar jis ėmė glostyti jos ranką. – Atmink, Ania, tu dėl nieko ir niekam nesi kalta.
– Ne, aš nesu! – primygtinai reikalavo ji. – Taip, tu esi. Aš vis dar kaltinu save, kad slėpiau nuo tavęs tokius pinigus. Juk esame vyras ir žmona. Neturėtume turėti tokių paslapčių.
– Jei ieškai, ką kaltinti, tai kaltink savo motiną, – šyptelėjo vyras. – Būtent ji davė tau šiuos pinigus. Ir ji liepė man nieko apie tai nesakyti. Pavyzdžiui – pasilik juos juodai dienai. Argi ne ji?
– Ar jūs apie tai žinojote? – moteris buvo nusiminusi.
– Na, tarkime… aš atspėjau…
– Iš kur galėjote žinoti?
– Iš ten.
– Tikrai!
– Žinojau savo uošvės įpročius. Ji visada slėpė pinigus nuo vyro ir mokė tave daryti tą patį. Kartą tu šnekėjai apie pinigus, o aš atsitiktinai atsidūriau už durų.
– Dieve mano… Tu žinojai… – moteris užmerkė akis, – ir niekada man apie tai nepasakei? Net užuominos…
– Ir ką?
– Ir kas iš to? Jei būčiau žinojusi, kad turi tokių pinigų… Nebūčiau žinojusi, ką daryti…
– Na, moterys ir vyrai skiriasi… – sumurmėjo vyras. – Mes, kitaip nei jūs, tikrai nenorime kišti nosies į moterų paslaptis.
– Kodėl taip yra?
– Todėl, kad yra toks dėsnis – jei panersi giliai, gali neišplaukti. Jei ką nors taupai, tai tavo reikalas. Svarbiausia, kad šeimai būtų duonos ant stalo. Ir aš pats sugebėjau tam užsidirbti pinigų.
– Bet už tokius pinigus, kurie dingo, galėjai nusipirkti labai daug dalykų. Ir jie virto centais. O tu, jei žinotum, kodėl po to nė karto man nepriekaištavai?
– O jei būčiau tai padaręs, ar jie būtų grįžę? Ir apskritai, ką aš dabar galiu apie tai pasakyti?
– Ką tu turi omenyje? Nuo to laiko aš dėl to nerimauju.
– Dėl ko?
– Kaltės jausmu.
– Tai ne tavo kaltė. Ne tu nuvertėjai pinigus.
– Bet taip buvo. Ir jie dingo. Tai mano kaltė.
– Tai tavo mamos genai. Gerai?
– Gerai. Bet tai neturi prasmės.
– Ką čia suprasti? Savo asmenybe esi visai kaip tavo mama. Kodėl? Nes turi jos genų. Ir tai yra gerai.
– Gerai? Kodėl?
– Nes gyvensi taip pat ilgai kaip ji. Beje, ar turi dar kokių nors paslapčių nuo manęs?
– Ne. Kodėl?
– Tai gėda.
– Kodėl?
– Kaip tu gali būti be paslapties? Moterys negali turėti paslapčių.
– Tu juokauji, ar ką?” – žmona silpnai nusišypsojo.
– Nežinau… – šyptelėjo vyras. – Bet vis tiek skubiai sugalvok paslaptį ir ją saugok. Pasakysi man po dvidešimties metų.
Pasigirdo durų skambutis.
– Atvažiuoja greitoji pagalba! – džiaugsmingai sušuko vyras, skubiai atsistojo ir nuskubėjo prie durų. – Viskas gerai, mes gyvensime su jumis. Kartu sugalvosime tiek daug paslapčių…
