Jau dvejus metus palaikau santykius su savo vaikinu. Tada jis paprašė manęs už jo ištekėti. Aš, žinoma, sutikau. Tačiau mane suglumino tai, kad jis neskubėjo apsigyventi kartu.
Saša gyveno savo tėvų trijų kambarių bute, o aš – bendrabutyje. Laikausi nuomonės, kad prieš vestuves reikia gyventi kartu, kad priprastų. Užsiminiau apie tai mylimajam, bet jis apsimetė manęs nesuprantąs. Ir tada žvaigždės išsilygino – jo tėvai turėjo išvykti dviem savaitėms, o mes tą laiką galėjome gyventi kartu.
Stengiausi būti pavyzdinga šeimininkė. Gaminau maistą, valiau, viską tvarkiau ir švarinau. Kiekvieną dieną džiuginau sužadėtinį skanėstais ir stengiausi jam įtikti.
Jei ne vienas “bet”, viskas būtų buvę gerai. Paprašiau jo išsiurbti, o jis pasakė, kad nesiruošia dirbti moteriško darbo. Sako, kad jų šeimoje vyrai atsakingi už finansinę gerovę, o ne už pagalbą žmonai. Tylėjau, maniau, kai pradėsime gyventi kartu, viskas pasikeis.
Prieš tėvams grįžtant, iki blizgesio išvaliau butą. Norėjau padaryti gerą įspūdį ir nesusitepti veido. Iškepiau pyragą, pagaminau vakarienę ir grįžau namo.
Kitą dieną Saša man pasakė, kad jo mama manimi nepatenkinta. Matai, nesu gera šeimininkė. Buvau priblokšta. Kai pirmą kartą nuvykau į jų namus, butas buvo daug purvinesnis. Kodėl ji mane apšmeižė? Ji net nevertino mano skanėstų, manė, kad jie neskanūs. Buvau tokia įžeista!
Manau, kad ji tiesiog nenori paleisti sūnaus nuo savęs, todėl manęs nemėgo. Galbūt ji rado sūnui tinkamesnį partnerį… Kodėl aš taip manau? Todėl, kad grįžus tėvams Saša tapo šalta mano atžvilgiu, mes retai matomės ir kalbamės. Nemanau, kad vestuvių apskritai bus.
Ką manai tu?
