– Tu esi žmona, aš suprantu. Taigi klausykis manęs. Mes su tavimi susitikome, ir nė žodžio Karlui!

Kaip man su tuo susitaikyti ir ką man daryti? Asmeniškai aš nebegaliu pakęsti tokių išsišokimų.

Mano sutuoktinio elgesys jau seniai peržengė įžūlumo ribas. Jis gyvena kaip nuomininkas: Aš atlieku visus namų ruošos darbus, be to, jis išeina ir ateina, kada nori. Šiąnakt vaikai jau miegojo, kai Karlas grįžo namo. Persimetėme keliais žodžiais apie rytojaus planus ir jis nuėjo į virtuvę vakarieniauti.

Rytoj planavau jauniausiąjį sūnų nuvesti pas dantistą. Karlas pažadėjo tuo pasirūpinti, argumentuodamas, kad man reikia važiuoti į tą miesto dalį. Paklausiau, ar jam viskas gerai, o jis tik papurtė galvą ir bijojo pažvelgti į akis.

Jis pavalgė vakarienę ir nuėjo į tualetą, o telefoną paliko ant virtuvės stalo. Staiga jis suskambo, pažvelgiau – “Ana. Neištvėriau ir paspaudžiau mygtuką. Paklausiau: “Kas čia?”. Ir iš ten su tokiu pasišlykštėjimu: “Tu turbūt sutuoktinis”.
– Kas tu toks, – paklausiau.

O ji įžūliai taip:
– Jūs esate žmona, aš suprantu. Taigi paklausyk manęs. Laikyk mus pažįstamais, bet nė žodžio Karlui! Supratai? Kitaip daugiau niekada jo nepamatysi.

Nespėjau atsakyti, nes iš vonios kambario išėjo mano vyras, ir aš pakabinau ragelį. Staigiai atsisukusi į jį, numečiau telefoną ant stalo:
– Ar turi bent menkiausią supratimą, kas ką tik tai buvo?

Jis skaudžiai sugriebė ranka man už smakro ir metė tiesiai į akis:
– Tai ne tavo reikalas!

Tada vyras nuėjo miegoti, o aš iki ryto sėdėjau virtuvėje ir verkiau. Nenorėjau eiti nei į vaikų kambarį, nei į vyro miegamąjį.
Nežinau, ką daryti, ir neturiu su kuo pasitarti…

Rate article
– Tu esi žmona, aš suprantu. Taigi klausykis manęs. Mes su tavimi susitikome, ir nė žodžio Karlui!
Nors Linda buvo puiki uošvė ir sutuoktinė, ji sugriovė ne tik savo santuoką, bet ir save.