Vyras po kaimą paskleidė gandą, kad yra vienišas ir neįgalus senukas, pretenduojantis į socialinę paramą, prilygstančią tiems gyventojams, kurie visą gyvenimą gyvena vieni arba neturi vaikų. Jis pats turi sūnų ir gyvena per du kaimus nuo mūsų, o senukas nutraukia dramą.
Visi senukai žino šią išgalvotą istoriją: trisdešimtmetį vyrą sužavėjo šešiasdešimtmetė moteris, ji pažadėjo perrašyti jam dačią ir butą mieste, o jis tuoj pat paliko seną tėvą ir savo džiaugsmui susituokė. Senukas ir jo legenda pateko į vietinį laikraštį, kad visi žinotų, kaip buvo “iš tikrųjų”. Bet kokia nuodėmė? Visi žino, kad sūnus vedė moterį iš trečiojo namelio. Abu jauni, išvaizdūs ir dirba toje pačioje parduotuvėje. Ji net šiek tiek jaunesnė už vyrą, o jie turi viską – ir namą kaime, ir visada ką nors sau pasistato, atidaro parduotuvę, galvoja apie ją. O senis jos nemėgo, nes ji negalėjo turėti vaikų.
Iš pradžių vyriškis labai džiaugėsi savo uošve, manė, kad visi gyvens pas jį, bet bėgo metai, vaikai gyveno šalia, o anūkų vis nebuvo. Sūnus ilgai teisinosi, kad dar ne laikas, anūkų sulauks vėliau, o tada mergaitė į namus parsivedė trejų metų vaiką – jos pačios sesuo neišgyveno encefalito ir paliko berniuką.
– Kažkieno kito vaikas? Savo dar negimdė, o jau svetimą pasiima! – šaukė senis į visus aplinkinius namus.
Tuomet jaunuoliams teko pripažinti, kad moteris negali turėti vaikų. Yra galimybė gydytis, bet tai labai brangu, o likimas jiems jau davė sesers vaiką, į kurį jie gali nukreipti savo tėvišką meilę ir rūpestį.
Po to senolis juos išvarė ir ėmė kurti istorijas apie sūnaus pagyvenusią meilužę, tik neprisipažino, kad priėmė nevaisingą į savo namus ir niekada neturės savo anūkų, vadinasi, nebus kam tęsti šeimos.
