Julijai 37-eri ir ji niekada nebuvo ištekėjusi. Ji dirbo buhaltere. Ji vis dar negali rasti gyvenimo prasmės. Ji negali rasti savo pašaukimo.
Ji buvo labai mieguista. Ji atsikėlė ir privertė save eiti į darbą. Vėl buvo jos pamaina. Mergina įsidarbino padavėja. Dabar ji turėjo aptarnauti svečius vasaros terasoje, ir jei tai būdavo jos pamaina, ji ateidavo į darbą šeštą valandą ryto. Juk nuo septynių jau atvykdavo žmonės.
Atsižvelgiant į tai, kad ji gyveno priemiestyje, kad nepavėluotų, į darbo vietą turėjo atvykti dar anksčiau – penktą valandą. Kitaip ji neturi laiko persirengti, o kartais tenka padaryti ir nesklandumų su transportu. Autobusas gali vėluoti arba ji gali įstrigti spūstyje.
Tada Julija, kaip įprasta, prieš atidarant vasaros žaidimų aikštelę pradėjo valyti stalus, nes per naktį ant jų visada nusėsdavo dulkės. Svečiai turėtų sėdėti ant švarių kėdžių. Ji pati sau niūniavo pažįstamą melodiją.
Mano mama irgi gerai dainuoja. – Staiga ją pasiekė vaikiškas balsas.
Julija nesitikėjo, kad tokiu ankstyvu laiku ką nors išgirs. Priešais save ji pamatė maždaug penkerių ar šešerių metų mergaitę. Visiškai viena. Ji net apsidairė aplinkui.
Ką tu čia veiki? Visiškai viena? Ankstyvą rytą?
Išėjau pasivaikščioti. Ir parnešti maisto man ir mano broliui. Teta, ar turi gabalėlį duonos? – Nedrąsiai paklausė mažoji mergaitė. Matėsi, kad ji buvo alkana.
Na, žinoma, kad turiu. Sėskis, aš ko nors paieškosiu virtuvėje. Kur yra tavo brolis? Ar jis toli?
Ne, nėra. Jis namie. Čia, už kampo. Su savo močiute.
Julija neklausė, kodėl mergaitė viena ir kur jos mama ir tėvas. Ir pati nusprendė toliau aiškintis situaciją.
Tėvų jau seniai nebėra, o jos močiutė labai sena, ji viską pasaulyje pamiršta, net mus, savo anūkus, ne visada prisimena.
Julija net nežinojo, ką į tai atsakyti. Jai tiesiog užgniaužė kvapą.
Tu manęs nebijok, aš tau netrukdysiu, tik duok man duonos, o aš nueisiu namo ir nunešiu broliui ir močiutei.
Neskubėk, aš eisiu su tavimi, palauk manęs čia. Neišeikite.
Julija paprašė savo partnerio, kad šis ją pakeistų. Ji pasakė, kad turi trumpam išeiti, ir nuėjo palydėti mergaitės.
Mergaitė turėjo savo raktą. Įėjusios į vidų jos pamatė maždaug pusantrų metų berniuką, kuris šliaužiojo ant grindų ir žaidė. Jis nusišypsojo mus pamatęs. Ant lovos gulėjo sena moteris, kuri net nepastebėjo, kas vyksta. Ji buvo tarsi išsižiojusi.
Kas, po velnių, tai yra? – nustebusi paklausė Julija.
Ji iškvietė greitąją pagalbą. Jie atvažiavo ir išsivežė močiutę, iš žvilgsnio buvo aišku, kad tai ilgai netruks. Julija paėmė berniuką ir mergaitę ir nusivedė juos į savo namus. Ten jos laukė trylikametis sūnus, kuris buvo nuoširdžiai nustebęs dėl to, kas vyksta. Tačiau kai motina jam viską paaiškino, jis suprato ir ją palaikė.
Jis niekada nesipyko su jos sūnumi. Tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti santykiai. Jų šeimoje nebuvo įprasta kivirčytis. Jis visada padėdavo motinai ir neerzindavo jos. Šį kartą jis sutiko būti su vaikais, kol Julija eis į darbą.
Po dešimties dienų močiutės nebebuvo. Buvo aišku, kad vaikai bus išsiųsti į našlaičių prieglaudą. Tačiau Julijai plyšo širdis – jie buvo tokie geri, paklusnūs, taip prie jų pripratusi, kad nenorėjo su jais skirtis. Julija suprato, kaip jiems bus prieglaudoje su svetimais žmonėmis. Todėl ji nusprendė prisiimti atsakomybę ir juos įsivaikinti arba priglausti. Trumpai tariant, tapti globėja.
Jai teko mesti padavėjos darbą ir įsidarbinti pas draugę, kuri jau seniai siūlė jai tapti buhaltere. Draugė net padėjo jai tvarkyti dokumentus. Taigi po kelių savaičių Julija galėjo nuolat teisiškai pasiimti vaikus pas save.
Štai ir viskas! Štai kodėl norėjo būti padavėja! – Mano draugė pajuokavo.
Tu teisi, tai buvo ilgalaikis planas, kuris tik dabar išsipildė.
Kas galėjo pagalvoti, kad jos gyvenimas taip smarkiai pasikeis. Kad ji turės visai tris vaikus ir turės rinktis skirtingas profesijas. Tačiau Džulija nėra įpratusi būti stipri. Ji priėmė šį likimo jai mestą iššūkį.
