– Sveiki? Kas tai?
– Atsiprašau, ar jūs Kate?
– Na, Kate. O kas jūs esate?
– Kate, o aš esu Ema.
– Kas Ema?
– Aš esu Ema. Jūsų tėvo pažįstama…
Keitė raudonavo iš pasipiktinimo.
– Kaip tu drįsti čia skambinti? Tu!! Tu!..
– Nesijaudink, Keite. Skambinu ne tam, kad su tavimi susiginčyčiau. Tiesiog išklausyk mane. Prašau.
Keitė buvo tokia sukrėsta ir pasipiktinusi, kad tai… ji nerado žodžių. Ji tylėjo, ir Ema, matyt, tą tylą suprato kaip sutikimą ją išklausyti.
– Keit, aš skambinu pati. Tai reiškia, kad tavo tėvas nežino, jog aš tai darau. Matai, jis per silpnas. Rimtai. Keit, prašau, ateik. Aš tavęs prašau. Kate…
Keitė klausėsi, kaip moteris verkia telefonu, ir prisiminė savo tėvą. Stiprias rankas, kurios ją pakėlė, kai ji bėgo prie jo. Linksmos pilkos akys, šiaudiniai ūsai. Skambus “profesionalus” balsas, tarsi aktoriaus.
Karamelės, kurios visada buvo jo kišenėje. Pasakos prieš miegą, kurių jis niekada nepasakodavo taip pat. Šis pasakų ciklas tęsėsi daugelį metų. Kol vieną dieną jo verkianti mama pasakė:
– Ji pasakė: “Štai ir viskas. Tu nebeturi tėčio.
– Mama? Ką tu turi omenyje?
– Tavo tėvas iškeitė mus į jauną mergaitę. Jam mūsų nebereikia.
– Sara! Pagalvok, ką sakai! Ji tik vaikas!
Senelė. Ji su gailesčiu žvelgia į dukrą ir anūkę. Bet taip pat ir su tam tikru pasigėrėjimu, pvz: “Aš tau sakiau!”
– Na, tegul vaikas iš karto žino, kad tėvas ją paliko!
– Na, jis jos nepaliko. Greičiau – tave. Ir aš tave perspėjau: ne tavo laukas! Kai už jo ištekėjai, iškart buvo aišku.
– Mama, nepradėk tu!
Mama verkė. Senelė kažką kalbėjo, ramino ją. Tada jie atidarė šampaną. Mama vėl verkė. Septynmetė Keitė žiūrėjo į ją ir galvojo:
– Ką tu turi omenyje, kad nėra tėčio? Kur jis dingo?
O tėtis “išvyko” į sostinę. Tėtis dirbo jų miestelyje gerą darbą, mama juo didžiavosi. O paskui jis susipažino su verslininku iš Kijevo, kuris pasiūlė jam darbą sostinėje. Sakė, kad jam reikia būtent tokio specialisto. Tą vakarą tėtis buvo nepaprastai laimingas. Jis sakė, kad dabar gyvenimas bus visiškai kitoks. Jie turės butą sostinėje, brangų automobilį ir gražių drabužių iš butikų.
Bet pirmiausia tėtis važiuos vienas. Nes buto dar neturėjo. Ir jis išvažiavo. Iš pradžių jis skambino kelis kartus per dieną. Paskui kartą per dieną. Paskui kartą per savaitę. O paskui visai nustojo skambinti…
Ir tada pasigirdo žodžiai apie kažkokią merginą. Keitė kelis kartus bandė išsiaiškinti, kas tai buvo.
Jos motina supykdavo ir sakydavo:
– Tai labai bloga moteris, kuri atėmė mano tėtį…
Kai Keitė paaugo, ji suprato, kas tai buvo. Ir ji pati nusprendė, kad ši nepažįstama mergina kalta dėl visų jos šeimos nelaimių. Jie niekada nekalbėjo apie jos tėvą. Motina kategoriškai draudė tai daryti. Ji tiesiog išbraukė jį iš savo gyvenimo. Ir beveik dešimt metų Keitė stengėsi apie tėvą negalvoti ir jo neprisiminti. Iki šio skambučio…
– Tai ko tu nori?
– Keit, ateik čia. Aš tavęs prašau.
– Kodėl? Tėtis niekada neatvyko, niekada nepaskambino.
– Kate, prašau.
Keitė visą dieną praleido nerimaudama. Ji galvojo: kaip pasakyti mamai? Bet ji privalėjo jai pasakyti. O gal nesakyti jai? Ir tiesiog pamiršti šį skambutį? Ir tada jos atmintyje pasirodė tos tėvo akys. Kodėl taip atsitiko, kad jie taip ilgai nesimatė? Keitei pavyko save įtikinti, kad nei jai, nei motinai jo nereikia. Juk ir jam jos nereikėjo. Kitaip jis būtų bent paskambinęs!
Nieko nenusprendusi mergina padengė stalą vakarienei. Galiausiai užsitrenkė lauko durys.
– Keitė? Kas tau atsitiko? Padarei vakarienę…
– Taip, man taip norėjosi. Sėskis, darosi šalta. Ar tu pavargai?
– Labai pavargęs. Kojos mane kankina. O tu? Kaip tu?
– Gerai. Mama, ar galiu tau užduoti klausimą?
– Žinoma.
– Mama, ar gali man pasakyti, ar tėtis tau skambino? Bent kartą?
Sara atstūmė savo lėkštę.
– Ką tu darai? Kodėl tu prisimeni?
– Mama, man tai svarbu. Tėtis niekada negrįžo namo ar nepaskambino?
– Jis skambino. Keletą kartų buvo atvažiavęs aplankyti. Jis norėjo tave pamatyti. Bet aš jam neleidau. Ir dabar galvoju, ar buvau teisus. Mano išdidumas atėmė iš tavęs tėvą.
. – Mama, nedaryk to.
– Taip, aš taip. Aš buvau jauna. Nežinojau, ką darau. Norėjau jį sužeisti. Ir galiausiai sužeidžiau tave.
– Mama, ar manai, kad jei nueičiau pas jį…
– Manau, kad tai būtų gera mintis. Juk jis yra tavo tėvas.
Sostinės prijuostė. Keitė išsitraukė rankinę ir stovėjo apstulbusi: kur ta Ema?
– Keitė?
Mergina atsisuko į balsą. Tai buvo moteris. Ne jauna. Ir visai ne modelio išvaizdos. Ema turbūt pasiuntė ką nors jos pasitikti.
– Sveiki, Keitė. Aš esu Ema.
– O jūs?
– Ką, ne to tikėjotės?” Moteris staiga nusijuokė. Ir jos veidas stebėtinai pasikeitė. Aplink akis išryškėjo nedidelės raukšlelės, bet dėl to jos tapo kažkokios gilesnės, ir atsirado tikras džiaugsmas, kad ją mato – Keitė.
– “Kaip gerai, kad atėjai! Tai tiesiog tikra laimė! Ar gerai, kad mane pažįsti vardu? Tu irgi gali mane vadinti “tu”, gerai? Ir tiesiog – Ema!
Ji dar kažką pasakė, nusivesdama Keitę su savimi. Mergaitė pagalvojo:
– Ar dėl to tėtis pamilo mamą? Ji kažkodėl nebuvo panaši į “jauną gražią merginą”, kokią ją įsivaizdavo Keitė.
– Štai ir automobilis. Sėsk, skubėk.
Ema atidarė nedidelio automobilio dureles ir įdėjo savo krepšį į bagažinę.
– Nagi, važiuojam!
Visą kelią Ema kalbėjo apie miestą. Paaiškėjo, kad ji dirbo gide ir apie sostinę žinojo beveik viską. Keitė tik klausėsi. Moteris jai vis labiau patiko. Jai patiko jos balsas, užkrečiantis juokas, humoras.
– Ir štai mūsų namai.
Namas buvo įprastas. Ne elitinis, ne naujas pastatas. Visai kaip tie, kurie stovėjo Keitės mieste. Ir kiemas buvo toks pat. Mergaitę užplūdo jausmas, kad ji niekada nebuvo išėjusi iš namų.
– Keite, prieš mums įeinant į vidų, turiu pasakyti. Tavo tėvas labai pasikeitė. Prašau, neparodyk to. Pasistenk ramiau reaguoti į… į viską, – Ema nerado žodžių.
Keitė linktelėjo galva:
– Gerai.
Jos pakilo laiptais į viršų. Ema atidarė butą:
– Benai, štai ir mes!
Keitė įėjo į kambarį. Ten stovėjo lova, ant naktinio stalelio – keli stiklainiai ir tabletės. Ant stalo gulėjo nuotraukos, o priekyje – jos mama? Keitė prisiminė šią nuotrauką. Ten snieguotos Kalėdų eglutės fone – jos mama, besijuokianti, atmetusi galvą. O jos akys tokios šviesios ir linksmos. Bet kodėl ši nuotrauka atvirai guli ant stalo? Ir ar Ema tai leidžia? Ir kas tai yra? Keitės nuotrauka. Ir tai neseniai daryta nuotrauka. Praktiškai iš praėjusių metų. Iš kur?
– Tėtis.
– Dukra! Taip negali būti! Aš taip tavęs pasiilgau. Kaip tu užaugai! Užaugai!
Tėtis kažką kalbėjo. O Keitė žiūrėjo į jį, vyresnę, lieknesnę. Kur dingo jo prabangūs plaukai? Ir ūsai tapo kažkokie plonesni. Plonos skaidrios rankos. Tik jo balsas liko toks pat: skambus, stiprus.
– Ar tu ateisi ilgam? Ar ketini pasilikti su mumis?” Ir jis nutilo, neramiai žvelgdamas dukrai į akis.
– Taip, tėti, aš pasiliksiu savaitei. O paskui baigsis atostogos. Turiu paskutinį ketvirtį.
– O tada kur? Gal grįžti pas mus? Kodėl, juk mokysiesi, turi kur gyventi.
– Aš apie tai pagalvosiu.
Tada jau buvo vakaras. Mes turėjome gerą vakarienę. Tėtis daug juokėsi, pasakojo istorijas. Bet Keitė matė, koks jis silpnas. Kaip sunku jam buvo sėdėti tiesiai. Galiausiai jis pasidavė ir persėdo ant sofos.
Ema priešais jį ant stalo padėjo arbatos. Jie visi trys atsisėdo. Tėtis daug kalbėjo apie Keitės vaikystę. Ir nuolat kalbėjo apie… mamą. Iš pradžių Keitei buvo labai keista tai girdėti. Kol Ema pasakė:
– “Kate, tu turbūt neteisingai supranti. Aš nesu moteris, dėl kurios tavo tėvai išsiskyrė. Esu jo draugė. Jo padėjėja, taip sakant.
Po to Keitė pasijuto daug laisviau.
Ji miegojo Emmos kambaryje, ant sofos. Minkšta, šviežia patalynė kvepėjo kažkuo labai maloniu. Keitei atrodė, kad ji užmigs vos tik galva palies pagalvę. Tačiau taip neatsitiko. Ji mėtėsi ir sukosi, žvelgdama į už lango besileidžiančius spindulius ir klausydamasi tolygaus Emmos kvėpavimo.
– Jūs pabudote?
Moters balsas ją nustebino.
– Aš atsibudau.
– Apie ką galvojate?
– Tėtis. Kodėl jis taip pasielgė su mama? Turiu omenyje, kad čia yra jos nuotrauka. Vadinasi, jis nepamiršo…
Ema atsisėdo ant lovos.
– Ak, Keit, žmogaus gyvenimas toks sudėtingas dalykas… Neklausinėji, kaip atsitiko, kad tavo tėvas gyvena paprastame bute su keista teta…
– Kodėl keista? Aš manau, kad tu esi labai miela.
– Istorija nėra labai gera. Kai Benas atvyko į sostinę, jo darbovietė jam nepatiko.
– Iš kur tu žinai?
– Aš irgi dirbau toje įmonėje. Darbas buvo labai geras, bet vadovybėje klastojo dokumentus. Tik man užteko proto laiku išeiti. Taigi pakeičiau profesiją. Ir žinote, visai dėl to nesigailiu.
Na, o apie tavo tėvą. Kai direktorius jį parsivežė iš provincijos, biure kilo pasipiktinimas:
– “Kaip taip? Kad neturime savo specialistų?
Sunku jam buvo, kol jis skynėsi kelią. Bet tavo tėvo charakteris geležinis. Ir apie jo protą nėra ko nė kalbėti. Štai kodėl viena iš direktoriaus dukterų prilipo prie jo. Ji pati – tik tėvo sąskaita prasiskynė sau kelią. Tad ji manė, kad toks vyras palaikys ir ją. O su dvigubu patarnavimu ji toli nueis.
O tėtis… Na, vyras, ką jau kalbėti. Ji labai graži. To iš jos neatimsi. O dabar jis turi bėdų. Nežinau, kaip ir ką jis turėjo su tavo mama. Jis niekada man apie tai nepasakojo, o aš niekada neklausiau. Bet, matyt, jie susipyko, ir jis išsiskyrė. Ir vedė tą moterį.
Penkerius metus viskas buvo gerai. O paskui Benas nusilpo. Ir tai visai neįėjo į jaunos žmonos planus. Taigi ji išmetė tavo tėvą pro duris. Butas buvo nupirktas jos vardu. Tavo tėvas gyvenime yra labai naivus žmogus. Aš bandžiau jį įtikinti paduoti į teismą. Juk santuoka buvo teisėta, mes gyvenome kartu. Buvo lengva įrodyti, kad turtas buvo bendras. Tačiau Beną visiškai pakirto jos piktumas.
– Ema, kaip tu atsidūrei su tėčiu?
– Aš ką tik tai padariau. Mes kartu buvome ligoninėje. Ačiū Dievui, man niekas nepasitvirtino. Bet Benas… Na, po išrašymo pasiėmiau jį pas save. Gyvename kartu, šildome vienas kitą. Aš neturiu nė vieno. Niekada nebuvau ištekėjusi, negimdžiau vaikų. Taigi jis yra mano sugyventinis, draugas ir giminaitis.
Ir paskambinau tau, nes mačiau, koks jis nuobodžiaujantis ir susirūpinęs. Jūs nesate įskaudinta?
– Žinoma, kad ne! Aš visai nesu pikta. Priešingai, esu tau dėkingas už galimybę pasikalbėti su tėčiu. Ir galbūt atsisveikinti, – verkė Keitė.
– O, prašau, Keit, nedejuok. Toks, deja, yra gyvenimas. Ir, žinai, Benas tikrai nori aplankyti savo tėvynę. Pagaliau… Ir pasilikti ten… O be tavo pagalbos man bus sunku tai padaryti… Ar manai, kad mama sugebės jam atleisti?
– Ji jau atleido! Ji leido man atvažiuoti pas tave. Ji manė, kad tu esi jo žmona. Ji vis tiek mane išleido.
– Tai gerai. Eime miegoti. Rytoj laukia sunkiausia diena. Turiu susisiekti su mama. Turiu susirasti gyvenamąją vietą tavo mieste. O aš pasirūpinsiu Beno transportu.
– Jokiu būdu! Jis gyvens su mumis!
– O, Kate. Mes negalime to išspręsti be tavo mamos.
Sara pakabino telefono ragelį ir pažvelgė pro langą. Buvo pavasario pradžia. Giedojo žvirbliai, švietė saulė. Ir Benas…
– Dukra? Kodėl tu nustojai kalbėti? Ką pasakė Keitė?
Senelė smalsiai pažvelgė į dukters veidą.
– Mama, ji atveda Beną.
-Ką tu turi omenyje? Ar jis yra maišas? Ir kodėl ji jį čia atsiveža?
– Jis per silpnas. Aš kalbu rimtai.
– Ak, štai ir jis! Vadinasi, kai gyveni sostinėje ir uždirbi pinigų, tau nereikia Saros! O kai pateksi į bėdą – gelbėk mane, brangioji!
– Mama, jis jau… Liko tik mėnuo ar du.
– Tegul tuos mėnesius praleidžia su savo mergina! Turiu idėją. Nebūk juokingas! Jis neturi čia ką veikti.
– Aš jau sutikau.
– Aš tau neleisiu! Tu išliejai tiek ašarų! Manai, kad negirdėjau? Vienai trisdešimties metų! Niekada neturėjau vaikų, niekada nepažinojau vyro! Jis sugriovė visą tavo gyvenimą!!!
– Mama, tai paskutinės jo dienos. Ar supranti? Ir vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai atleisti jam. Jis nieko kito neprašo.
– O, Sara, gyvenimas tavęs nieko neišmoko. Tu vis dar tokia pati, kokia buvai. Daryk, ką nori. Aš tau netrukdysiu. Dabar aš viena…
Dėl Beno Sara išvalė kambarį, iš kurio atsiveria vaizdas į sodą. Ji nušluostė sienas, išplovė grindis. Ji paklojo lovą su krakmolytais skalbiniais. Ir atsisėdo ant fotelio. Šiame kambaryje jie mylėjo vienas kitą. Čia prasidėjo jų dukters gyvenimas. Ir čia dabar Benas yra išvežtas. Ir ji, Sara, padarys viską, kad paskutinės jos vyro dienos būtų tokios pat šviesios ir švarios kaip ši erdvė už lango.
Nes svarbiausia gyvenime – išlikti žmogumi. Ir sugebėti atleisti. Kitaip – kodėl????
