Mano vardas Julija. Gimiau disfunkcinėje šeimoje. Tais laikais, kai daugelis vaikų vaikščiodavo paskui tėvus į parkus, eidavo į piknikus miške, gaudavo dovanų švenčių proga, aš iš mamos kaskart sulaukdavau tik smūgių. Mama daug gėrė ir labai stipriai mane mušdavo. Ji manė, kad taip mane auklėja.
Visus vakarus stengdavausi praleisti pas mūsų kaimynę, senelę Tanią. Senelė Tania buvo vieniša. Ji mane maitino, padėdavo ruošti namų darbus ir net prašydavo savo draugų man drabužių: Aš dėvėjau jų anūkų drabužius. Nežinau, kaip būčiau užaugęs, jei ne močiutė Tania. Gerosios kaimynės dėka galėjau pasirinkti specialybę ir net pavyko įstoti į institutą. Paskui susiradau darbą ne visą darbo dieną.
Kai man buvo 20 metų, močiutė Tania mirė. Ji man užrašė savo butą. Praradau šeimos narį, bet tapau buto savininku. Su Antonu susipažinau restorane, kuriame dirbau padavėja. Nežinau, kas jam manyje patiko. Antonas buvo 16 metų vyresnis už mane. Jis buvo verslininkas. Antonas pradėjo mane labai gražiai vaišinti, ir aš įsimylėjau Antoną. Viskas baigėsi vestuvėmis.
Netrukus po vestuvių pastojau. Mokiausi, rūpinausi namais. Išskyrus tai, kad Antonas pareikalavo, jog išeičiau iš darbo.
– Mano žmona nedirbs padavėja! – pasakė man Antonas.
Nėštumas buvo labai lengvas, o gimdymas toks pat lengvas. Pagimdžiau nuostabią, sveiką ir labai gražią mergaitę. Pavadinome ją Lisa.
Grįžusi namo buvau labai laiminga. Rūpinausi kūdikiu ir namais. Atrodė, kad viskas gerai, bet jaučiau, kad kažkas pasikeitė Antano požiūryje į mane. Jis nebekreipė į mane dėmesio, o dėmesį skyrė tik Lizai. Bandžiau su juo kalbėtis, bet visi mūsų pokalbiai baigdavosi skandalu.
Man buvo labai skaudu. Negalėjau suprasti, kas vyksta. Tada Antonas nuvedė mane pas psichiatrą. Man buvo diagnozuota pogimdyminė depresija. Po to Antonas nuvežė mane į privačią psichiatrijos kliniką.
Antonas man pasakė, kad esu reikalinga tik tam, kad galėčiau pagimdyti kūdikį. Pasirodo, jis turi žmoną, kurią myli, bet ji negali jam duoti vaiko. Taigi jis susitiko su manimi ir sužinojo, kad niekas manęs nenori. Antonas pasakė, kad mane išleis tik tada, jei atsisakysiu vaiko ir nereikšiu jokių pretenzijų dukrai. O jei aš būčiau prieš, jie man suleistų labai stiprių vaistų ir padarytų mane tikrai beprotišką.
Taip baigėsi mano laimingas šeimyninis gyvenimas. Visą laiką verkiu iš bejėgiškumo. Labai pasiilgau savo mergaitės ir labai ją myliu. Kai išeisiu iš ligoninės, padarysiu viską, kad susigrąžinčiau savo kūdikį. Juk vaiką turi auginti jo paties motina!
